Lietuvos kultūros pasaulį 2022-aisiais lydėjo ir avarijos

Nepainiokim meno ir politikos – ši jau kurį laiką klibėjusi idėja pernai, panašu, galutinai žlugo. Menininko asmenybė greičiausiai prarado dalį  absoliučios laisvės be atsakomybės, o jo kuriamas menas prisišliejo  ir prie politikos, ideologijos, propagandos. 

Prie to, be abejo, prisidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Su šiuo beveik  metus trunkančiu žiauriu karu susijusios ir kai kurios mūsų šalies kultūros avarijos, sukėlusios didesnį ir karštesnį visuomenės susidomėjimą nei pernai sukurti iškilūs meno kūriniai ar net renginiai, vykę Europos  kultūros sostine virtusiame Kaune.

Rusiškai besikeikiantys knygų, filmų ar spektaklių herojai senokai ne  daug ką stebina ir piktina. Tačiau vizualiojo meno kūriniuose Lietuvoje  jie daugeliui nebuvo priimtini. Ant tvoros ar sienos atsiradę grafičiai  su keiksmais kuo greičiau būdavo nuvalomi ar uždažomi. 

Rusijai pradėjus karą su Ukraina vos po kelių dienų legendinė frazė, kurią  Rusijos kariniam laivui ištarė Ukrainos pasieniečiai Gyvačių saloje,  papuošė ne tik socialinių tinklų paskyras, bet ir Geležinio Vilko gatvės  tiltą per Nerį. 

Didžiulį grafitį „Rusų karini laive, eik n*****“ pirmąjį karo sekmadienį  nupiešė didelė Lietuvos grafičių piešėjų komanda. Kai kuriuos vilniečius  necenzūriniai žodžiai papiktino, kiti teigė, jog tai tikro grafičių meno  pavyzdys. Mat tokių darbų tikslas – išreikšti protestą, o ne papuošti  miestą mielais piešinėliais.

Po kelių savaičių nuo karo pradžios ir Lietuvos nacionalinis dailės  muziejus savo internetinę suvenyrų parduotuvę papildė daugelį žmonių  sudominusiu, o kai kuriuos ir papiktinusiu eksponatu. Tai atvirukas su  garsaus rusų ir amerikiečių konceptualaus meno kūrėjo Ilja Kabakovo  kūriniu iš Dailės muziejui padovanotos džiazo muzikanto ir instaliacijų  kūrėjo Vladimiro Tarasovo kolekcijos. 

Jame už karo laivų iškyla didžiulis užrašas, siunčiantis juos ten pat,  kur ukrainiečių pasieniečiai pasiuntė rusų laivą. Šį darbą, kuris sukurtas  1993 metais, I.Kabakovas savo bičiuliui V.Tarasovui atsiuntė kaip  sveikinimą su Naujaisiais 1994 metais.

Vienas iškiliausių Lietuvos teatro režisierių Rimas Tuminas (70 metų )  praėjusiais metais prarado darbą ir Maskvoje, ir Vilniuje. Kūrėjas nuo  2007-ųjų buvo Maskvos Vachtangovo teatro vyriausiasis režisierius ir meno  vadovas, o kartu vadovavo savo įkurtam Vilniaus Mažajam teatrui.  2021-aisiais R.Tuminui buvo skirta Rusijos vyriausybės kultūros premija,  jis taip pat pelnė svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę  kaukę“.

Menininkas dar prieš karą Ukrainoje nutarė palikti pareigas Maskvoje dėl  agresyvios Kremliaus politikos. „Sudeginau Maskvą ir išvykstu“, – taip  jis kalbėjo po J.Vachtangovo teatre režisuotos savo paskutinės premjeros  pagal Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“.   Tačiau gimtinėje jo laukė aršrus puolimas. Vasario 24-ąją prie Rusijos  ambasados vykusiame mitinge Vytautas Landsbergis, neįvardindamas pavardės,  įgėlė režisieriui, „puntančiam iš Maskvos rankos“, o kultūros ministras  Simonas Kairys ėmėsi žygių pašalinti R.Tuminą iš jo paties sukurto Vilniaus  mažojo teatro vadovo pareigų.

Tą pačią vasario 24-ąją R.Tuminas oficialiai išreiškė ir savo poziciją  dėl V.Putino vykdomų karo nusikaltimų Ukrainoje, nuolankiai pritardamas  ministro nuosprendžiui savo atžvilgiu: „Lietuva negali kitaip elgtis“.

Jo karjeros gimtinėje finalui neabejotinai turėjo įtakos 2021-ųjų lapkritį  duotas interviu Rusijos televizijai, kuriame režisierius teigė  nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Molotovo ir Ribentropo pakto  bei nelaikantis rusų okupantais. Kilus lietuvių pasipiktinimui R.Tuminas teisinosi prieš jį įvykdyta provokacija ir kaltino interviu rengėjus tendencingu pokalbio pateikimu. 

Kovo pradžioje Vilniaus mažasis teatras su R.Tuminu nutraukė darbo sutartį.  Po atstatydinimo kviestas ne vienos Vakarų šalies teatrų sunkiai sergantis  menininkas išvyko į Izraelį, kur jam suteikiamas ir unikalus gydymas.  Nepaisydamas jau beveik dešimtmetį kamuojančios ligos, kuri pastaraisiais  metais buvo itin paaštrėjusi, R.Tuminas intensyviai darbuojasi Tel Avivo  „Gesher“ teatre.

Šių metų Venecijos bienalėje, kuri vyko nuo balandžio iki lapkričio,  Rusijos paviljono miesto sode (Giardini) durys liko užvertos. Prasidėjus  karui rusų menininkai Kirilas Savčenkovas, Aleksandra Suchareva, o su  jais ir paviljono kuratorius lietuvių menotyrininkas Raimundas Malašauskas  atsisakė dalyvauti bienalėje. 

Diskusijų audrą pakurstė ne tik tas faktas, kad R.Malašauskas buvo šios  šalies paviljono kuratorius, bet ir informacija apie žmones, su kuriais  jis bendradarbiavo. Rusijos paviljono komisarė buvo Anastasija Karnejeva,  buvusio FSB generolo Nikolajaus Volobujevo, stambaus Rusijos gynybos  rangovo (“Rostec“ generalinio direktoriaus pavaduotojo) ir „Smart Art“  bendrasavininko, dukra. 

„Smart Art“ – tai bendrovė, kuriai pavesta dešimt metų vadovauti Rusijos  paviljonui Venecijoje. Kita šios bendrovės savininkė – Jekaterina  Vinokurova, Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra. 

Rugsėjį aktorius Andrius Bialobžeskis asmeninėje feisbuko paskyroje  pasidalijo įrašu: „Ar aš kažko nesuprantu, ar valstybėj kažkas ne taip?  Sergejus Loznica stato Valstybiniame jaunimo teatre atvirai  antiukrainietišką spektaklį ir jokios reakcijos iš Kultūros ministerijos?“ 

A.Bialobžeskis ir jo kolega Aleksas Kazanavičius nesutiko vaidinti  S.Loznicos pagal Jonathano Littello bestselerį „Eumenidės“, pasakojantį  apie holokaustą, statomame spektaklyje. Teatro planai inscenizuoti  S.Loznicos pjesę sulaukė dėmesio ir Ukrainoje. Nacionalinė ukrainiečių  holodomoro ir genocido tyrimų asociacija paragino atsisakyti šios idėjos. 

Tačiau S.Loznica ir Jaunimo teatras buvo atkaklūs. „Užtikrinu, kad mano  spektaklis Jaunimo teatre nėra antiukrainietiškas“, – pareiškė S.Loznica  ir gruodį pristatė premjerą „Erinijos“, kuriame iš tiesų buvo sunku  įžvelgti atvirą atiukrainietiškumą. Tai liudijo ir teatro kritikų reakcijos,  kuriose bene nepalankiausios mintys sukosi apie režisūrinį netobulumą ir  ne patį tinkamiausią laiką tokiam spektakliui atsirasti. Tad kūrybinio  proceso pradžioje į nedidelę avariją patekęs spektaklis katastrofos išvengė.

„Apgailestaujame, kad tenka žengti šį žingsnį, bet toleruoti nuolatinių  darbinės drausmės pažeidimų nebegalime. Bendravome su režisieriumi, kurį  laiką tikėjomės pokyčio, deja, teigiamo rezultato nesulaukėme“, –  gruodžio pradžioje ištarė Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis  direktorius Martynas Budraitis, nusprendęs iš pareigų atleisti šio teatro  meno vadovą Oskarą Koršunovą (52 m.). Tokiam sprendimui įtakos turėjo esą  aplaidus tiesioginių meno vadovo pareigų vykdymas bei sistemingos  pravaikštos.

LNDT kiek anksčiau atšaukė planuotą O.Koršunovo premjerą pagal Henriko  Ibseno pjesę „Laukinė antis“, kuri turėjo įvykti 2023 m. sausio mėnesį.  Tai padaryta įvertinus faktą, jog O.Koršunovas dalyvavo tik pirminiuose  pjesės skaitymuose, vėliau nebelankė suplanuotų repeticijų ir nepateikė  tokio elgesio paaiškinimo. Tad jį, tą elgesį, ėmėsi interpretuoti pats  M.Budraitis, viešai leisdamas suprasti, kad atleidžiamas režisierius esą  girtuokliauja, nevykdo savo pareigų ir neleidžia teatrui sklandžiai dirbti.

Šios M.Budraičio užuominos neliko be atsako. O.Koršunovas netrukus rėžė:  „Per savo karjerą pastačiau 160 spektaklių ir nei vieno jų nepragėriau“.  Iš pareigų atleistas režisierius apkaltino teatro direktorių savanaudiškumu  – esą jam garsios O.Koršunovo pavardės reikėjo tik tam, kad laimėtų  konkursus į LNDT direktoriaus pareigas. Juolab kad sėkmingiausi LNDT  spektakliai sukurti būtent O.Koršunovo: „Išvarymas“, „Katedra“, „Tartiufas“,  „Miegantys“.

Šis karštas konfliktas pakurstė diskusijas, koks turėtų būti ir koks  ateityje bus Lietuvos nacionalinis dramos teatras? Ar jam turi būti  svarbūs kuo išskirtinesni spektakliai, kuriuos kuria talentingi  režisieriai, nebūtinai paklūstantys ne tik teatro taisyklėms, bet ir  visuomenės normoms? O gal teatras turėtų veikti kaip laikrodis, vieną po  kito štampuojantis vidutiniškus spektaklius, bet užtat laiku ir vietoje  – pagal griežtus teatro ir visuomenės lūkesčius?

Net dvi paskutines praėjusių metų savaites viešojoje erdvėje raibuliavo  operos solisto Vaido Vyšniausko sukeltos emocijų bangos. Artistas turėjo  pasijusti išties reikšminga figūra, sulaukęs dėmesio ne tik socialiniuose  tinkluose bei pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose, bet ir aukščiausiose  valdžios tribūnose.

Visa tai – dėl vienintelės arijos kalėdiniame koncerte Minsko Didžiajame  teatre, atliktos su orkestru, diriguojamu Rusijos federacijos artisto  Antono Grišanino, kuris šiemet koncertavo okupuotame Kryme. 

V.Vyšniauskas aiškino vykęs į Minską asmeniniu koncerto režisierės ir  scenos partnerės Oksanos Volkovos kvietimu, kuri ne sykį yra koncertavusi  ir Lietuvoje, o taip pat – pasimelsti už karo pabaigą Ukrainoje su  baltarusių evangelikais. Mat V.Vyšniauskas yra ne tik operos solistas, bet  ir protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorius, jau daug metų  bendraujantis su Baltarusijos evangelikų bažnyčios vyskupu ir kartkartėmis  nuvažiuojantis į šią šalį pagiedoti ir patarnauti evangelikų pamaldose.

Tąkart jis esą taip pat derino pasirodymą tradiciniame Kalėdų festivalyje  su religine misija. „Pagal Kristaus mokymą kitatautis mums nėra priešas.  Daugelis baltarusių yra mūsų broliai. Jie – įbauginti žmonės, visi gyvena  baimėje. Savo vizitu aš parodžiau, kad mes neišsižadame baltarusių, jie  mums nėra priešai. Jokio nusikaltimo nepadariau, jokio įstatymo  nesulaužiau“, – taip komentavo artistas savo sprendimą koncertuoti karą  Ukrainoje remiančio diktatoriaus valdomos šalies valstybiniame teatre.

Bet – jau po visuotinio pasmerkimo. Kultūros ministras Simonas Kairys,  vos išgirdęs apie lietuvio nuodėmę, paskelbė jį „persona non grata“  šalies kultūroje, o Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT)  generalinis direktorius Jonas Sakalauskas prisiekė, kad V.Vyšniausko kojos  teatre nebus, kol jis čia vadovaus.

Ko gero, solistui atsirūgo ir kritika LNOBT adresu. Mat savo vizito į  Minską išvakarėse jis prabilo apie „bardakėlį“ teatre ir apkaltino LNOBT  vadovus užsienio artistų protegavimu lietuvių sąskaita. Tai, kad  V.Vyšniauskas šį sezoną teatre nedainuoja, jo teigimu, taip pat prisidėjo  prie sprendimo koncertuoti kaimynystėje.

„Net baisiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad tokie žinomi asmenys  važiuos koncertuoti į Minską. Kas žmogaus galvoje darosi, kad tokius  pasirinkimus jis galėtų padaryti“, – feisbuke piktinosi kultūros  ministras, nepanoręs išklausyti nusidėjėlio.  

Ministrui buvo aišku, kad solistas už sienos važiavo „ne šiaip įsigyti  kruopų, dyzelio ar kitų dalykų“, bet „linksminti mūsų priešo A.Lukašenkos  aplinkos, kai kitą dieną, dėl ko tas koncertas ir buvo suorganizuotas,  atvyksta pats ponas Putinas“. Tai S.Kairys dėstė iš Seimo tribūnos.

„Visi gavo progą išsityčioti iš mūsų demokratijos. Esu padarytas liaudies  priešu“, – savo žygio pasekmes srėbė V.Vyšniauskas. Apsvaigintas dėmesio jis net nusprendė sukti į politiką, tačiau sulaukęs savo šeimos narių  nepasitenkinimo šių planų atsisakė.