Pasaulis atsisveikino su popiežiumi Benediktu XVI, vienu garsiausių modernių laikų Bažnyčios vadovu, dvasininku, teologu ir biblistu. Žinia apie jo mirtį vėl priminė šio iškilaus asmens svarbiausius gyvenimo akcentus, nagrinėtas temas, o ypač žinią, kurią Dievas pasauliui norėjo pasakyti per jo gyvenimą. Gimęs 1927 m. Vokietijoje, jis vėliau tapo ne tik dramatiškiausių XX a. politinių perversmų pasaulyje, bet ir Bažnyčios, Vatikano II Susirinkimu (1962–1965 m.) pradėjusios naują savo veikimo pasaulyje etapą, gyvenimo reformos liudininku. Šioje naujumo architektūroje savo indėlį dovanojo ir Josephas Ratzingeris, dalyvavęs Susirinkime kaip teologijos ekspertas, lydintis Kelno arkivyskupą kardinolą Josephą Fringsą. Vatikano II Susirinkimo teologinės įžvalgos, Bažnyčios veikimo gairės ir ypač šio Susirinkimo dvasia tapo jo paties gyvenimo leitmotyvu, padarė įtaką ne tik jo raštams, pastoraciniam stiliui, bet ir vadovavimui Bažnyčiai Šventojo Petro soste.
Pirmoji pažintis Lietuvoje su Josephu Ratzingeriu tapo sovietiniais laikais pogrindyje išverstas ir slaptai atspausdintas veikalas „Krikščionybės įvadas“. Tai įspūdingas krikščioniškojo tikėjimo pristatymas. Jis paremtas biblinių įžvalgų bei loginių išvadų deriniu, kurio skaitytojas jaučiasi, lyg gertų šaltinio vandenį. Minties skaidrumas, o ypač argumento svoris ginant tikėjimo racionalumą atveria teologijos mokslo grožį. Čia filosofinis argumentas netikėtu būdu išskleidžia biblinio teksto gylį. Kalbama, kad šis veikalas darė įtaką ir popiežiaus šv. Jono Pauliaus II sprendimui pakviečiant Josephą Ratzingerį tapti Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu ir vadovauti institucijai, atsakingai už Bažnyčios mokymo autentišką interpretaciją.
Vėliau Lietuvos skaitytojui pažintis su Ratzingerio mintimis tapo jo pokalbių knygos su vokiečiu žurnalistu Peteriu Seewaldu „Žemės druska“, „Bažnyčia ir pasaulis“ bei „Pasaulio šviesa“. Jose kardinolas Ratzingeris, paskatintas žurnalisto Seewaldo nuoširdaus troškimo suprasti krikščioniškąją pasaulėžiūrą, Katalikų Bažnyčios mokymą, atskleidžia šiandienos žmogui tikėjimo žvilgsnį į pasaulį. Bičiuliško pokalbio admosfera bei aiškūs atsakymai į pačius normaliausius, o neretai ir sunkius klausimus, kurie gali kilti bet kuriam žmogui apie Jėzaus Kristaus Asmenį, Bažnyčią ir jos veikimą, tapo šių knygų populiarumo priežastimi. Jos plačiai atvėrė duris skaitytojo pažinčiai su Ratzingerio minties gyliu. Be to, čia pasirodė jo kaip mokytojo, gebančio sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai, talentas.
Tačiau pats iškiliausias Bažnyčios mokymo pristatymas, šiandien tapęs etalonu atskleidžiant tikėjimo turinį, be abejo, yra didysis Katalikų Bažnyčios katekizmas. Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II iniciatyva šis gigantinis projektas buvo patikėtas tuometinio Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujamai teologų komandai. Jos pateiktų tekstų galutinė redakcija, apipavidalinimas darbe kartu su Jonu Pauliumi II priklauso Ratzingerio plunksnai. Prieš pradedant šį darbą skambėjo skeptikų balsai, kad tokio pobūdžio veikalas yra neįmanomas žvelgiant į šiandienos teologinių mokyklų skirtingumų bei biblinių tekstų interpretacijų įvairovę. Tai, be abejonės, vienas sėkmingiausių Bažnyčios mokymo, vienybės bei sutarimo tikėjimo klausimais dokumentų, besirikiuojančių greta monumentalių Vatikano II Susirinkimo tekstų.
Tapęs popiežiumi Benediktu XVI, jis vis dėlto nustebino pirmosios savo enciklikos pasirinkta tema – „Deus Caritas est“ („Dievas yra meilė“). Dažnai spaudoje pristatytas kaip šaltas Bažnyčios doktrinos gynėjas, iš pažiūros daugiau dėmesio skiriantis racionalumui, o ne jausmui, čia aistringai kalba apie Dievo ir žmogaus meilės bruožus netikėtu ir neįprastu būdu, ypač pristatydamas „eroso“ vietą meilės kontekste. Vėliau enciklika „Spe Salvi“ („Išgelbėti viltimi“) atsivėrė kaip vienas įspūdingiausių teologinių tekstų apie viltį. Pateikiami pavyzdžiai iš istorijos bei „vilties lavinimo“ samprata skambėjo šviežiai ir netikėtai. Čia malda, kančia ir darbas bei Paskutinis teismas pristatomi kaip vilties ugdymo šaltiniai, kuriuose krikščionis kviečiamas įžvelgti vilties stiprinimo galimybes. Trečioji popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas ir Veritate“ („Meilė tiesoje“) buvo paskatinta 2008 metų pasaulinės finansų krizės. Tą kartą popiežius drąsiai imasi iniciatyvos atskleisti žmogiškųjų, politinių ir ekonominių santykių pagrindus, primindamas, kad sugyvenimas visuomenėje aižėja ignoruojant transcendentinį žvilgsnį į tikrovę. Neatlyginamumo principo bei krikščioniškojo tikėjimo svarbos išryškinimas ekonominiame ir tarptautiniame lygmenyse naujai aptarė Bažnyčios socialinio mokymo gaires ir vėliau aidu atsiliepė popiežiaus Pranciškaus naujausioje enciklikoje „Fratelli Tutti“ („Visi esame broliai“).
Be šių puikių dokumentų, popiežius Benediktas XVI pasauliui padovanojo savo opus magnum – trilogiją „Jėzus iš Nazareto“. Kaip pats yra užsiminęs, tai jo viso gyvenimo maldos, studijų, paieškų ir svarstymų, o svarbiausia – jo meilės Viešpačiui rezultatas. Trilogiją galima pavadinti tiesiog Jėzaus Asmens ir veiklos enciklopedija, ne tik sumuojančia svarbiausias šiandien turimas biblinės teologijos įžvalgas, bet ir pristatančia pačias reikšmingiausias Josepho Ratzingerio įžvalgas, gimusias iš įsijautimo į Kristaus pažinimo slėpinius ir meilės Šventojo Rašto žodžiui.
Popiežius Benediktas XVI, be abejonės, bus prisimenamas ir dėl keliamų kitų labai svarbių temų. Pirmiausia, tai tiesos samprata. Įvardydamas „reliatyvizmo diktatūros“ pavojų, Benediktas XVI ne kartą, ypač kalbėdamas Vakarų pasaulio elitui, pabrėžė, kad neišsprendę tiesos pagrindo klausimo arba ignoruodami vadinamąjį prigimtinį įstatymą pats žmogus ir visuomenės rizikuoja panirti į socialinį chaosą, iš kurio taip sunkiai kilo ilgus amžius. Besąlygiška pagarba žmogui kyla iš pagarbos tiesai apie Dievą. Ne pasaulietinės valdžios, bet prigimtinis įstatymas efektyviausiai gina žmogų ir visuomenę nuo tironijos. Sekuliari humanizmo ideologija, ignoruojanti krikščioniškąjį žmogaus kaip Dievo paveikslo aiškinimą, rizikuoja, kad tiesos pagrindas bus ne Dievo autoritetas, bet nuodėmingo žmogaus vaizduotė.
Antra svarbi tema – tai pasitikėjimas krikščioniškojo tikėjimo logika. Popiežiaus Benedikto XVI nerimas dėl silpstančio tikėjimo Vakaruose atsispindėjo jo pastangose kreiptis į šiandienos žmogų, besididžiuojantį vien tik moksline pasaulėžiūra. Jis klausia: „Kaip protui iš naujo susigrąžinti savo didybę, nenuslystant į iracionalybę?“ Jei mes šiandien, ekologinio sąmoningumo apimti, taip karštai stengiamės įsiklausyti į gamtoje glūdinčias ir ne iš žmogaus valios kylančias normas, tada „ar tikrai beprasmiška apmąstyti, ar objektyvus protas, kuris rodosi gamtoje, nesuponuoja kūrybinio proto Creator Spiritus?“ (iš Kalbos, sakytos Bundestage apaštališkojo apsilankymo Vokietijoje metu 2011 09 22).
Širdyje saugau nuostabų įspūdį. 2005 metais ką tik išrinktas popiežiumi, Benediktas XVI aplankė savo tėvynę Vokietiją. Čia jis atvyko į Pasaulines jaunimo dienas, kuriose susirinko daugiau kaip milijonas jaunų žmonių iš viso pasaulio. To susitikimo kulminacija buvo šv. Mišios laukuose šalia Kelno miesto. Čia buvo supilta didžiulė kalva, ant kurios stovėjo altorius, parengtas tos ypatingos dienos šv. Mišių aukai. Viešpaties Apvaizda dovanojo, kad mes, keli kunigai iš Lietuvos, buvome pakviesti stovėti visai šalia šv. Mišias aukojančio popiežiaus Benedikto XVI. Kelno ir Kauno arkivyskupijų bičiulystė jaunimo sielovados darbe tam padarė reikšmingą įtaką. Nuo altoriaus zonos galėjau matyti vaizdą, kurį matė popiežius Benediktas XVI. Kiek tik užmatė akys į visas puses, kone susiliedama su horizontu, stovėjo jaunų žmonių jūra. Šis nuostabus vaizdas priminė Apreiškimo Jonui knygos žodžius: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį“ (Apr 7, 9). Šiandien meldžiame, kad į Dangaus Tėvo namus iškeliavęs popiežius Benediktas XVI išvystų šią Apreiškimo Jonui knygoje aprašytą nesuskaičiuojamą minią toje tikrovėje, kuriai pažinti ir skelbti jis padovanojo savo gyvenimą.
