Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – Žmogus, Tikėjimas, Kalba. Apie jų svarbą ir naują kūrinį pakalbinome libreto autorių Arvydą Juozaitį.
– Artėja ypatingas Muzikinio teatro projektas: istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinė premjera, skirta 2023 m. minimam Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Jums patikėta ypatinga misija – parašyti šiam kūriniui libretą. Kas jame svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime?
– Svarbiausia viskas. O jeigu tiksliau – laiko ir vietos „genius loci“, vietovę sauganti dvasia. Reikėjo rasti jėgų balansą, vadinasi, lietuvninkų ir lietuvių veikėjų tinkamą pasiskirstymą operos audinyje. Pagrindiniai lietuvninkai – tai Martynas Jankus, Ėvė Simonait-Ieva Simonaitytė, Ėtmė Simonait, Vilius Gaigalaitis, Erdmonas Simonaitis, iš dalies ir Vydūnas.
Didžiosios Lietuvos veikėjai sudaro jėgos branduolį – tai Jonas Polovinskas-Budrys, Ernestas Galvanauskas, Mikas Bajoras, Vincas Krėvė. Trečioji jėga, kurią pirmosios dvi pasmerkia pralaimėjimui – Gabrielio Petisnė atstovaujami prancūzai.
Mėmelenderių žandarmerija veikia fone. Labai įdomi man Mėmelė, tragiško likimo mergina, kuri gimė kone mistiniu būdu – nežinojau, kad tuo pačiu vardu Sigitas Jurčys (brolis Benediktas), kurdamas Mėmelburgo oratorijos libretą mūsų Muzikiniam teatrui (premjera įvyko 2022 m. vasarą), pavadins savo simbolinę figūrą. Tai kone Apvaizdos akis.
– Veikalo muziką kuria klaipėdiečiai kompozitoriai, tad kiekviena istorijų operos dalis turės savitą muzikinę ir bus atliekama skirtingos atlikėjų sudėties. Kaip vyksta bendradarbiavimas su kompozitoriais?
– Dėl „savitos muzikinės kalbos“, kuria prabils kiekvienas kompozitorius, negaliu nieko pasakyti. Mano uždavinys buvo paprastesnis – kiekvienai operos daliai ir uvertiūrai suteikti temą-kryptį. Jos buvo trys: asmenybės, religija, kalba.
Dabar laukia baisiausia paslaptis ir didžiausia viltis, o būtent: ar keturi kompozitoriai pagaus kontrapunkto, perveriančios likimo linijos giją? Vadinasi, ar sukurs leitmotyvą? Kas ką besakytų, opera tampa opera, jeigu žiūrovas išsineša iš jos bent vieną melodiją, kurią niūniuoja savaime, kurią išgirsta sapne, net gatvėje.
Mane galėtų aplankyti iliuzinis būsimos harmonijos-melodijos girdėjimas, bet neaplanko. Matyt, operoje skambės „polistilistika“. Būtų baisoka (manau, ne man vienam), jeigu mūsų opera užtemdytų normalaus žmogaus-klausytojo protą ir jausmus ir nebesuprastume, kas mes esame – čia, Klaipėdoje.
O dėl „bendradarbiavimo“ su kompozitoriais galiu pasakyti nedaug. Kol kas girdėjau Vladimiro Konstantinovo sukurtą antrą operos dalį. Man labai patiko jos ritmingas spontaniškumas, išgirdau leitmotyvą.
– Kuo jums, kaip filosofui, gyvenančiam Klaipėdoje, svarbus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas? Klaipėdos kraštui ir jo istorinėms asmenybėms aprašyti esate skyręs ne vieną savo knygą ar pjesę. Gal ir naujų kūrinių dar planuojate?
– Mano gyvenimas Klaipėdoje jau įsišaknijęs. Kaip kiekvienas lietuvis, jaučiu gyvenimą pajūryje ne tik kaip laisvės horizontus, bet ir kaip dvigubą, kartais stiprų praradimo jausmą. Čia prarasta Rytprūsių Lietuva ir čia prarandama prieškario Kauno Lietuva, kuri atėjo į Mėmelį ir padarė jį Klaipėda. Ir vis dėlto nūdienos žmogus, jeigu jis ne „svieto perėjūnas“, o savos Tėvynės žmogus, gyvenimą supranta ne kaip TV šou laidą ar „Euroviziją“.
Mes kuriame šioje žemėje, paliekame joje savo alsavimą-gyvenimą, čia prisiliečiame prie amžinybės. Pėdą čia, Klaipėdoje, paliekame. Tik taip ir pasakome, kad esame prūsų, kuršių ir lietuvininkų, o taip pat mėmelenderių įpėdiniai – likimas, ne vien kosmopolitinis vėjas…
Ką galėčiau pasakyti apie kitus savo kūrinius? Jie vis byra iš prasegtos liemenės… Svarbiausia kūryboje – laikų ryšys. Su Klaipėda susijusi ir neseniai sukurta mano istorinė drama „Oginskis. Polonezas“. Bet ar pamatysiu ją gyvas būdamas? Pagaliau nesvarbu, svarbu – kad sukurta.
– Esate Olimpinių žaidynių plaukimo čempionas ir rekordininkas. Gal sportininko ištvermė, valia praverčia ir rašant?
– Visi kūrėjai turi bendro su sportu, nes turi reikalo su valia ir sveikata. Man nėra sunku valandų valandas, dienų dienas sėdėti prie darbo stalo.
