Sausio 7 d. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ įvyks pirmoji autorinė A.Rimos fotografijų paroda, kurią organizuoja GREI kūrybiniai projektai. Šia proga siūlome interviu su menininku.
– Aurimai, kaip ir kada pirmą kartą jūsų rankose atsirado fotoaparatas?
– Anksčiau negu fotoaparatas vaikystėje mano rankose atsirado vaizdo kamera, kurią įsigijo tėvai norėdami įamžinti šeimai svarbias akimirkas, o aš ėmiausi iniciatyvos filmuoti. Turbūt tada ir pajutau norą fiksuoti akimirkas – mane vedė nesuvaldomas smalsumas.
Gyvename įdomiame amžiuje, kai kone kiekvienas iš mūsų fotografuoja, filmuoja gyvenimo akimirkas ir dalijasi jomis savo socialiniuose tinkluose – ne išimtis ir aš. Tačiau ilgainiui ėmiau jausti troškimą fotografuoti ne tik telefonu. Norėjau išmokti tai daryti profesionaliai.
Todėl prieš kelerius metus, dar gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, įsigijau pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą. Tuo metu dirbau reklamos ir dizaino agentūroje projektų vadovu, tad naujam pirkiniui turėjo įtakos ir mano darbo specifika.
Mes dirbome su prabangių akinių gamintojais, neretai tekdavo įamžinti mūsų sukurtas instaliacijas ir darbo procesą, todėl norėjosi fotografuoti profesionaliai.
– Kada ėmė traukti fotografijos menas?
– Kai sekasi, įdedi daug pastangų, laiko ir noro, trauka atsiranda natūraliai. Man buvo įdomu mokytis fotografavimo technikų ir subtilybių, norėjau eksperimentuoti. O bėgant laikui, pradėjau mėgautis ne tik procesu, bet ir jo rezultatais – susidomėjimas tik augo. Gal tai ir nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet ji stiprėjo palaipsniui ir auga iki šiol.
– Koks buvo paieškų ir eksperimentų kelias?
– Fotografuodavau viską – ieškojau savo nišos, todėl norėjau išbandyti kuo daugiau fotografijos žanrų: nuo gamtos iki tiesiog draugų fotosesijų. Mane ypač sudomino gamtos fotografija – net ir keliaudamas, naktimis pasiimdavau fotoaparatą ir eidavau gaudyti žvaigždžių.
Taip pamažu mane įtraukė fotografijos menas. Tarsi savaime pasirinkau sau tinkamiausią mokymosi kelią. Mano mokytojai buvo dangus ir žvaigždės, tad turėjau laiko į valias kontempliuoti ir ieškoti savęs fotografijoje. Tuo metu dar nežinojau, kad buvau kelyje į visai kitokią fotografiją.
– Nemanėte, kad imsite fotografuosi ratuotus objektus?
– Noras fotografuoti „metalo ir gumos gabalus“ atsirado, kai įsigijau seną, neveikiantį motociklą. Tuo metu dirbau su kolega Niku, kuris taip pat turėjo panašų motociklą – mes kartu ėmėmės remonto darbų, nelabai apie juos nutuokdami – naiviai tikėjome, kad sugebėsime be profesionalų pagalbos prikelti savo motociklus naujam gyvenimui. Galiausiai man ėmė labiau rūpėti fiksuoti remonto akimirkas negu remontuoti motociklą.
Kad fotografuoti motociklus ir automobilius yra mano stichija, pajutau dalyvaudamas „Goodwood Festival of Speed“. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių klasikinių automobilių ir motociklų festivalių pasaulyje. Jame dirbome kaip spaudos atstovai, nes Nikas įkūrė blogą „Caster and Camber“, skirtą auto-moto subtilybėms, tad galėjome patekti į festivalio užkulisius.
Ten susipažinome su „Porsche“ muziejaus atstovais, kurie pristatinėjo klasikinius 9-ojo dešimtmečio automobilius, su jauna čempione, atsigabenusia iš Amerikos savo motociklą, ir kitais įdomiais žmonėmis. Ėmiau dar labiau žavėtis klasikinėmis mašinomis.
Jei ne Nikas, nežinau, ar dabar būčiau tas, kas esu. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties, o svarbiausi dalykai prasideda nuo detalių: motociklas atvedė į mano gyvenimą draugą ir padėjo atrasti save fotografijoje.
– Manote, jau atradote savo kryptį kaip fotografas?
– Taip. Geriausiai jaučiuosi fiksuodamas lenktynių akimirkas: žmonės, kuriuos bandau nufotografuoti, būna nesusikaustę, spontaniški, manęs nemato. Lenktynininko susikaupimas prieš starto liniją, panirimas į savotišką meditaciją – man didis grožis. Tada žmogus nemato nieko aplink.
– Ar pasitaikė dienų, kai norėjosi padėti fotoaparatą į šalį ir liautis fotografavęs?
– Taip nutiko, kai pirmą sykį išvydau DTM automobilių klasės startą ir C grupės automobilius „Formulės“ varžybose. Tai buvo vieni įsimintiniausių įvykių mano gyvenime, todėl norėjau juos pasilikti sau: nefotografavau, tik stebėjau.
Po C grupės automobilių starto ne tik pasidėjau fotoaparatą, bet ir užsimerkiau – norėjau klausytis garso. Mane labai žavi senos klasikinės mašinos, kurias pamatyti galime nedažnai.
– Gal teko fotografuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?
– Kadangi fotografuoti pradėjau gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, didžioji dalis mano fotografijų atsirado būtent ten – „Malle Mile Festival“, „Duke of London“, „Bike Shed Festival“, „Goodwood Festival of Speed“ ir kituose festivaliuose.
Tačiau dalyvavau ir Latvijoje rengiamose „Drift Masters European Championship“ lenktynėse, lietuviškame automobilių sporto festivalyje „Aurum 1006 km Powered by Hankook“, kituose renginiuose Lietuvoje.
– Ką stengiatės perteikti savo fotografijomis?
– Gana lengva lenktynėse nufotografuoti tiesiog skriejančią mašiną. Aš fotografuoju detales, noriu užfiksuoti tai, ką ne visi pastebi: purvinas mašinų dalis, tepaluotas rankas, akimirkas, kai kažkas sutrinka, neužsiveda. Stengiuosi perteikti emocijas, kurios įlieja fotografijai gyvybės.
Man atrodo, panašiai kuriančių fotografų Lietuvoje nėra daug. Tai leidžia man jaustis ypatingam ir skatina rodyti savo fotografijas kitiems.
– „Leaking oil“ – pirmoji jūsų paroda. Apie ką ji, kaip kilo mintis ją surengti?
– Nors tyliai pasvajodavau apie savo fotografijų parodą, mintis kilo ne man – sulaukiau pasiūlymo iš GREI kūrybinių projektų organizatorės. „Leaking oil“ fotografijomis norėjau perteikti savo požiūrį į adrenalino kupiną sportą, atskleisdamas žmogaus ir mašinos sąlyčio subtilybes. Šaltas metalo ir gumos gabalas negali veikti be žmogaus, ir – atvirkščiai.
Aurimo Rimos fotoparoda „Leaking oil“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ veiks sausio 7–28 d. Visos parodos metu bus galima ne tik apžiūrėti fotografijas, bet ir jas įsigyti.
