Lenkiškų šaknų turintis F. Markiewiczius prisipažįsta, kad asmeninė paroda Kaune – tai tarsi simbolinis grįžimas namo. „Turėsite Kauno dėlionę“, – žada Filipas, prisipažindamas, kad jam parodos eksponavimas panašus į filmo montavimą. Tą pačią juostą gali sukarpyti šimtais skirtingų būdų ir kaskart gauti vis kitą rezultatą.
Tarp „Ultrasocial pop“ eksponatų, pristatomų Kauno „Meno parko“ galerijoje – muzikiniai kūriniai, vaizdo klipai, trimatė animacija, bronzos skulptūra, tapybos darbai.
„Kuriu tokį meną, koks esu pats. Galiausiai, piešti piešinį ar parašyti dainą tai juk yra tas pats tik kitu lygmeniu. Išreiški tą pačią emociją, bet kitokiu būdu, kita kalba“, – šypsosi menininkas, atstovavęs Liuksemburgą Venecijos bienalėje 2015-aisiais.
Jis prisimena, kaip, studijuodamas dailę, dėstytojų buvo kritikuojamas už savo kūrybinius metodus. Laimei, šiandien dėl aplinkinių vertinimo Filipas nebesuka sau galvos.
F. Markiewicz kilęs iš Ešo Liuksemburge, kuris 2022-aisiais taip pat yra Europos kultūros sostinė. Jo paroda – tai kultūrinio bendradarbiavimo tarp dviejų Europos kultūros sostinių rezultatas. Ją padėjo suprganizuoti Christianas Mosaras, meninis „Konschthal Esch“ meno galerijos Eše meno direktorius.
– Jūsų parodos pavadinimas „Ultrasocial pop“ – intriguoja. Gal galite apie ją papasakoti plačiau?
– Tai – koncepcija, kurią pradėjau vystyti dar prieš pandemiją – planavau sukurti tokią nedidelę parodą, kurią galėčiau eksponuoti savo koncertų metu. Vis dėlto, įvyko pandemija, koncertai buvo atšaukti ir aš tiesiog išleidau albumą. Vėliau taip išėjo, kad „Ultrasocial pop“ tapo ir muzikiniu, ir vizualiniu albumu tuo pačiu.
Visi mano darbai susiję vienas su kitu. Tačiau tokios sąsajos – ne nauja idėja. Pavyzdžiui, kai dar studijavau, populiaru buvo klausytis muzikos per „MTV“, kur popmuzika savotiškai „išverčiama“ į muzikinius vaizdo klipus. Iš meno istorijos žinome Andy Warholą ir „Velvet Underground“, Mike Kelley. Visada egzistavo vizualiojo meno ir muzikos sąsajos; ši paroda – tai nedidelis mano indėlis į šią temą.
– Kokius darbus atvešite į Kauną?
– Bus visko po truputį. Pavyzdžiui, po Kapitolijaus riaušių Vašingtone parašiau tokią dainą, kurią pavadinau „Momentinė komedija“ (angl. instant comedy) – ją sukūriau montuodamas Rudy Giuliani ir Donaldo Trumpo kalbas. Tų kalbų tekstus sukarpiau, rašytojo Williamo Burroughso pasiūlyta technika, kurią vėliau naudojo ir Davidas Bowie, ir iš tų žodžių parašiau dainos tekstą. Vėliau sukūriau muzikinę-vizualinę kompoziciją „Raftside“, kurioje yra ir šios dainos vaizdo klipas – jį galite rasti „YouTube“. Tada sukūriau trimatį animacinį filmą, ir visa tai tapo koncepcija parodai naujajame Ešo meno centre „Konschthal Esch“. Ji taip ir vadinosi – „Momentinė komedija“.
Na, o paraleliai Mudamo šiuolaikinio meno muziejuje Liuksemburge eksponavau „Ultrasocial pop“. Šias dvi parodas sulieju į vieną, ji – tarsi veidrodis, atspindintis dalykus, kurie man rūpi. Ta paroda tęsiasi, keliauja per galerijas, buvo eksponuojama Berlyne, o dabar atsidurs Kaune.
Vis dar nesu tikras, kaip atrodys galutinis rezultatas. Planavau atvykti iš anksto, bet dėl karo ir kitų aplinkybių man nepavyko. Manau, kad vietoje tiesiog nuspręsiu, kaip viskas bus. Galų gale, juk tai – darbai, kuriuos jau esu eksponavęs, žinau, kaip jie kvėpuoja, kaip vienas su kitu dera. Nuo tapybos, iki trimatės animacijos, nuo bronzos skulptūros iki vaizdo klipų ar neoninių užrašų – mano menas įvairus, hibridiškas.
– Eksperimentuosite vietoje, taigi, gims visiškai naujas kūrinys?
– Tai – tarsi dėlionė, kurią kaskart sudėlioju kitaip ir žiūriu, kaip ji atrodo. Turėsite Kauno dėlionę. Man patinka taip dirbti. Tai panašu į filmo montavimą; juk filmą gali sukarpyti šimtais skirtingų būdų. Kiekvieną kartą filmas priklausys ir nuo to, kokios esi nuotaikos tuo metu. Tas pats ir rašant – gali suplanuoti daugybę dalykų, kuriuos parašysi tekste, bet galutiniame rezultate, jei rašydamas tekstą būsi linksmas ar liūdnas, jame tai atsispindės.
– Apie savo meną pradėjote pasakoti nuo muzikos, tada paminėjote vizualinius menus ir animaciją, skulptūrą. Ar jums svarbu apsibrėžti, koks menininkas esate?
– Visiškai nesvarbu. Aš kuriu iš savęs, iš to, kas ir koks esu. Gal tai panašu į bandymą suprasti save ir pasaulį, kuriame gyvenu. Be to, mano menas labai susijęs su teatru. Lauzitzo festivaliui Vokietijoje esu sukūręs „Hamletą“, kurį pavadinau „Euro Hamletu“. Taigi, tame yra ir politiškumo. Iš to spektaklio esu sukūręs filmą, skulptūras ir trimatės animacijos kūrinius. Pradžioje, kai pradedi dirbti su pjese, svarbiausia yra tekstas. Tada atsiranda kontaktas, kūrybiniai mainai su aktoriais, vėliau – scenografija. Kurdamas scenografiją daugiausia dirbu su trimate animacija, kuriu nedidelius scenografinius eksperimentus, kurie galiausiai tampa autonomiški. Leidžiu jiems gyventi kaip pabaigtiems kūriniams.
Niekada neturiu plano, kaip kas bus. Tačiau ilgainiui, kai kurios scenos tampa piešiniais, kai kurie pavadinimai – dainomis, o kai kurių dainų tekstai tampa neoniniais užrašais. Visa tai tarsi ištirpsta, išsilydo ir susilieja.
– O ką studijavote?
– Vizualiuosius menus. Studijų metais daugiausia kūriau muziką, o mano dėstytojai lingavo galvomis, sakydami, nagi, pasistenk save išreikšti per vizualiuosius menus. Tada pradėjau statyti performansus. Jie vis tiek nebuvo patenkinti, sakė: „Filipai, tavo performansai panašūs į teatrą.“ Pradėjau dirbti su aktoriais, stengiausi, kad performansai taptų abstraktesni, kad natūraliau įsilietų į meno pasaulį. Dabar man tiesiog tai neberūpi, darau, ką noriu.
Manau, kad piešti piešinį ar parašyti dainą tai juk yra tas pats tik kitu lygmeniu. Išreiški tą pačią emociją, bet kitokiu būdu, kita kalba. Skirtingos kalbos leidžia išreikšti skirtingas emocijas. Pavyzdžiui, su draugais daugiausiai kalbu prancūziškai, nors tai nėra mano gimtoji kalba, bet aš studijavau Prancūzijoje ir ji man labai artima. Prancūziškai galiu išreikšti kitus dalykus, nei kalbėdamas liuksemburgietiškai ar lenkiškai su savo tėvais ir seneliais, ar vokiškai – ta kalba kalbu gyvendamas Vokietijoje. Egzistuoja diplomatinė kalba, emocinė kalba, vaikystės kalba... Piešimas, muzika – tai kaip skirtingos kalbos. Ir vis dėlto, dalykas, kurį bandai pasakyti yra tas pats.
– Kita vertus, jei nori ką nors pasakyti, turi puikiai kalbėti visomis tomis kalbomis.
– Arba ne. Man labai artima dadaizmo idėja, toks menas gali būti ir visiškai absurdiškas. Be to, „Ultrasocial pop“ iš dalies yra ir politinis pareiškimas, nes man šie trys žodžiai apibūdina mūsų visuomenę: „ultra“ – tai kraštutiniai kairieji ir dešinieji politiniai judėjimai, „social“, žinoma, meno pasaulyje siejama su Joseph Beuys kūryba, bet šį žodį rasime ir kituose junginiuose: nuo nacionalsocialistų, politinių partijų ir judėjimų pavadinimų iki socialinių tinklų. Žodelis „pop“ sietinas su popkultūra, populiariuoju menu, bet taip pat – ir su populizmu.
Šios trys sąvokos yra politiškai angažuotos, tačiau, kita vertus, leidau sau jas interpretuoti dadaistiškai, žaisti su jomis taip, kaip vaikas žaidžia „Lego“ kaladėlėmis.
– Jūsų parodos pavadinime „social“ dalis man atrodo įdomi, nes apima plačiai – nuo politinių judėjimų iki socialinės medijos. Ką manote apie socialinius tinklus ir jų įtaką?
– Aš manau, kad mes vis dar iki galo nežinome, kokia ta įtaka, dar nesuprantame, kokiu laiku gyvename. Vis dėlto, man atrodo, kad socialiniai tinklai – pavojingi. Kai pamatai, kaip jie veikia geopolitinę pasaulio pusiausvyrą, kaip, kad ir dabar, vykstant karui, socialiniai tinklai leidžia sklisti propagandai, tampa truputį baisu ir liūdna. Kita vertus, žinoma, puiku turėti galimybę susisiekti su kitais. Štai ir mes dabar kalbamės per atstumą, padedami technologijų.
Be to, galima prisiminti „Instagramą“, kuris praktiškai prisidėjo prie tapybos renesanso. Manau, kad socialiniuose tinkluose nematytume tiek daug vizualiųjų menų, jei platformos kūrėjai nebūtų nusprendę, kad „Instagramo“ algoritmas prioritetizuos vaizdus pagal jų spalvas ir kompoziciją. Net jeigu taip atsitiko visiškai neplanuotai, toks pokytis daro įtaką meno istorijai.
Visgi, grįžtant prie geopolitinių procesų, manau, kad socialiniai tinklai gali tapti ir net yra tapę pavojingu įrankiu nukreiptu prieš demokratiją. Šiandien tai analizuoti sudėtinga, bet man situacija su socialiniais tinklais primena gyvenimą už geležinės uždangos. Metaforiškai kalbant, tai – tarsi skaitmeninė Berlyno siena, pastatyta 2009-aisiais ar 2010-aisiais, kai plačiai paplito „Facebook“ socialinis tinklas. Gyvenant už šios sienos mums belieka laukti, kada ji sugrius ir mes pamatysime, kaip viskas yra iš tikrųjų.
– Jeigu sugrius iš viso. Visgi, kaip socialinės medijos veikia jus, menininką? Kūrybą ir meno vartojimą apskritai?
– Laikau save maža žuvele, visada toks būsiu, tad bandau prisitaikyti. Visgi, nenoriu būti aktyvistu, nes žinau, kad tai gali būti panaudota pakartotinai, panaudota prieš mane ir prieštaraus tam, ką norėjau pasakyti. Netgi ir stiprus politinis menas galiausiai tampa išnaudojamas korporatyviniams tikslams, tampa įrankiu, skirtu parduoti. Nenoriu, kad taip atsitiktų man.
Iš tiesų, stengiuosi žaisti su socialinėmis medijomis, tikrinu jų ribas, tyrinėju struktūrą ir minkštosios propagandos veikimą. Man tai įdomu. Būtent dėl to „Ultrasocial pop“ logotipas primena neegzistuojančios politinės kampanijos pavadinimą. Žaidžiu su šia asociacija, pateikiu įvairius požiūrio taškus į tai, kas yra socialinės medijos, menas socialinėse medijose.
Naujienų srautas socialinėse medijose puikiausiai iliustruoja tų platformų daugialypiškumą. Tu visada gausi kokteilį – nuo siaubingų skerdynių vaizdų Bučoje, apipiltų sriuba Van Gogo paveikslų iki naujų Taylor Swift ar Kendrick Lamar albumų. Galiausiai, vis tiek lieki nežinoje, kokios yra svarbiausios naujienos. Liūdniausia tai, kad tokiame kontekste viskas tampa teatru – savotiška tragikomedija. Gyvename tarsi atgijusioje Šekspyro pjesėje.
– Paminėjote incidentą su Van Gogo paveikslais. Ką manote apie tokį aktyvizmą?
– Aš jo nesuprantu. Tai, ką tie aktyvistai ar aktyvistės padarė, man primena tą iššūkį, kai žmonės užsipila šalto vandens kibirą ant galvos (angl. ice bucket challenge), kad atkreiptų dėmesį į socialinę problemą. Galbūt jų idėja ir buvo kitokia, bet poveikis – lygiai toks pats. Pritariu, kad turime daugiau galvoti apie klimatą, bet prie ko čia Van Gogas? Dėl tokio aktyvizmo į visus muziejus dabar eisime kaip į oro uostus, apsaugai įtariai tikrinant mūsų kuprines ir kiekvieną priešpiečiams įsidėtą bananą laikant potencialiu ginklu.
– Neseniai žiniasklaidoje pasirodė nuotraukos su sienų tapyba karo siuniokotoje Ukrainoje, kuri priskiriama Banksy. Menas ant griuvėsių, ir menas verčiamas griuvėsiais (nors ir tik metaforiškai, nes paveikslas buvo po stiklu) – dvi prieštaringos žinios.
– Ir tai tikrai pavojinga. Kai išniekinamas menas, visada prisimenu antrąjį pasaulinį karą. Nenoriu kalbėti apie fašizmą, bet turiu omenyje, kad mūsų visuomenė turi istoriją, susijusią su meno kūrinių naikinimu. Tame nėra jokios pozityvios žinios. Blogiausia, kad manau, jog tokio tipo aktyvizmas sužlugdys kovos su klimato kaita kampaniją, nes ji taps farsu. Toks aktyvizmas suteikia tikrai daug peno populistinėms partijoms, jos galės sakyti: „Pažiūrėkite, juk jie tikri nesubrendėliai“. Ir, bijau, kad šiuo atveju, populistai bus teisūs.
– 2015-aisiaisVenecijos Bienalėje atstovavote Liuksemburgą. Menininkui tai – didžiulis pasiekimas. Kaip į jį žiūrite jūs?
– Darbas kurį ten pristačiau – „Paradiso Lussemburgo“ – buvo gana ironiškas, iš dalies prilyginantis dalyvavimą bienalėje „Eurovizijos“ konkursui. Venecijoje kiekviena šalis pristato savo meninininką, o Giardini parkas, kuriame vyksta pagrindinė paroda, ir yra šalių pavilijonai – tai grynas kolonialistinio mąstymo atspindys. Pristatydamas „Paradiso Lussemburgo“ truputį šaipiausi iš Liuksemburgo kaip finansų rojaus įvaizdžio. Tuo pačiu intepretavau ir Dantės „Dieviškosios komedijos“ rojaus idėją.
Kita vertus, žinoma, tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis. Venecijos bienalė – milžiniškas ir labai svarbus meno pasaulio įvykis. Man tai buvo pirma didelė asmeninė paroda, vykusi ne Liuksemburge. Užmezgiau naujų kontaktų, su kuriais iki šiol bendradarbiaujame. Be to, dalyvavimas bienalėje man atvėrė duris į teatrą, nes po to mane susirado Bazelio teatras Šveicarijoje, ir taip aš pradėjau daugiau dirbti šioje srityje.
– Kaune jūsų paroda yra vienas iš „Kaunas 2022“ uždarymo savaitgalio renginių. Kaip žiūrite į dalyvavimą Europos kultūros sostinės programoje? Kiek jis jums svarbus?
– Kultūros sostinės programos man nelabai rūpi. Pavyzdžiui, tai, ką šiemet pasiūlė Ešas, manęs visai neįtikino – nemačiau jokio meno, girdėjau tik korporatyvines kalbeles. Tikiuosi, kad Kaune, kuris turi labai stiprią meninę programą, atsigriebsiu.
Vis dėlto, labiau nei oficialiomis programomis, tikiu žmonėmis, vertinu susitikimus su jais, todėl džiaugiuosi galėdamas pristatyti savo darbus Kaune. Nors esu lenkas, niekada nebuvau Lietuvoje. Jaučiuosi, lyg grįžčiau namo.
„Kaunas 2022“ uždarymo savaitgalis „Sutartis“ Kaune ir Kauno rajone vyks lapkričio 24–27 d. Visą renginių programą galima rasti čia.
