„M. Kreutzer braižo kartografų kolekcijų vertą žemėlapį, vizualiai ir provokatyviai jungiantį Senojo žemyno ir vaizduotės teritorijas. Režisierė meta iššūkį vyrų kuriamiems istoriniams pasakojimams, iš moters valdovės perspektyvos permąstydama europietiškųjų vertybių ir individo laisvės temas. Pagrindinė filmo veikėja, Austrijos imperatorė Elžbieta Vitelsbach, kvies nusimesti veržiantį kasdienybės korsetą ir drauge sukurti patikimą pabėgimo planą kino teatro salėje“, – intrigavo festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
M. Kreutzer juosta – stilingas ir įžūlus moteriškumo manifestas, pelnytai pavergęs išrankius Kanų kritikus. Režisierė ironiškai primena, kad moteriai negalima: rūkyti, piknaudžiauti saldumynais, bėgioti, garsiai juoktis ir greitai jodinėti. Motinai negalima: lavinti vaiko vaizduotę, o ne paklusnumą, kvailioti ir rodyti blogą pavyzdį. Imperatorei negalima: turėti savo nuomonę, rinktis, kada pakilti nuo nepakeliamai nuobodaus vakarienės stalo, atsisakyti beprasmės sveikinimo kalbos.
Elžbieta Vitelsbach – Sisi – yra moteris, motina ir Austrijos imperatorė. Jai ką tik sukako 40, ir visoms šioms taisyklėms ji išdidžiai rodo vidurinį pirštą. Elžbieta susitikinėja su buvusiais meilužiais, ironiškai šypsosi iš ją supančių legendų ir, padedama patikimos tarnaitės, rengia pabėgimo planą. Korsetas veržia per stipriai, jos tikslas – laisvė.
„Korsaže“ neatsitiktinai fiksuojamas ir kino atsiradimas – nauja meno šaka vaduojasi iš savo pirmtakės tapybos korseto, o režisierė interpretuoja ją kaip naują pasaulio ir savęs pažinimo būdą.
„Mano filme Sisi išgyvena virsmo laikotarpį. Imperatorę varžo ir kamuoja pareiga palaikyti įvaizdį, kurio iš jos reikalauja rūmų aplinka ir visuomenė, todėl ji pradeda ieškoti kitų būdų savo egzistencijai įprasminti. Filmas filme sukuria alternatyvią teritoriją, leidžiančią susikurti ir išgyventi kitas tapatybes“, – teigia M. Kreutzer.
Festivalis antrą kartą atsivėrė su aktore Vicky Krieps pagrindiniame vaidmenyje – praėjusiais metais M. Hansen-Løve juostoje „Bergmano sala“ paliestos laisvės ir kūrybos temos šiais metais suskambės naujomis intonacijomis, atskleisdamos plačius vaidybinių galimybių registrus, varijuojančius tarp vitališkos energijos ir turtingos pustonių instrumentuotės.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyksta lapkričio 10–20 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Atidarymo filmas buvo rodomas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje.
20-ojo festivalio „Scanorama“ atidarymo proga pateikiame jo vadovės Gražinos Arlickaitės tekstą „Šiaurietiška pradžia: nuo Dogmos iki visos Europos“.
* * *
Aš pati nešvenčiu jokių savo jubiliejų. Tačiau manau, kad bet kokios sukaktys yra savotiškos ribos, skatinančios stabtelėti ir pagalvoti, kas buvo padaryta gerai, kas turi tęstis, kas galbūt turėtų keistis ir kuria linkme. Apie tai galvojau, pasitikdama pirmąjį „Scanoramos“ jubiliejų 2012-aisiais, galiu tai pakartoti ir ant aukštesnio amžiaus laipto – mūsų dvidešimtmečio. Skandinavija ir Šiaurės šalys – pirminis „Scanoramos“ koncepcinis pagrindas. Šiandien jau galime apmąstyti jo plėtros lauką.
Pirmasis festivalio dešimtmetis akcentavo „Naujienas iš Šiaurės“ kaip kinamatorgrafinę Šiaurės pašvaistę su jos aukštumomis, panašybėmis ir skirtybėmis. Garsusis „Dogmos“ manifestas, kurį pasirašė Larsas von Trieras, Kristianas Levringas, Thomas Vinterbergas ir Søren Kragh-Jacobsenas buvo stiprus impulsas nušluostyti dulkes nuo sustabarėjusių kino schemų. Jo veiksmingumą labai greitai patvirtino manifesto autorių darbai.
Pirmąją „Scanoramą“ atvėręs „Dogvilis“ (kaip ir iki jo sukurti „Prieš bangas“ ar „Idiotai“) „nunešė stogus“ ir žiūrovams, ir kritikams įtikinamai įrodydami, kad „Dogmos“ įžadai nėra tušti žodžiai. Tai liudijo ir kitų manifestą pasirašiusių režisierių darbai – Thomas Vinterbergo „Šventė“, Kristiano Levringo „Karalius gyvas“, Søren Kragh-Jacobseno „Mifunė“. Tai buvo ankstyvųjų „Scanoramų: programos ašys, aplink kurias klostėme vis turtėjantį naujomis spalvomis ir pavardėmis Šiaurės kino peizažą.
Būtent šie nesenstantys kūriniai padeda mums suvokti, kodėl šiauriečiams prireikė dešimtmečio, kad įsitvirtintų pasaulio kino kontekste ilgam, o kažkada trumpą iškilių vardų „sąrašą“ Bergmanas, broliai Kaurismakiai ir ...? papildytų tada dar menkai žinomi jų pasekėjai ir oponentai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Scanoramai“ savo ruožtu prireikė dešimtmečio, kad žiūrovų smalsumą žadintų jau ne tik Larso von Triero, Rojaus Anderssono, Jano Troelio, Bo Widerbergo, Susanne Bier filmai, pelnę Auksines palmės šakeles, Auksinius gaublius ir Oskarus, bet ir tokios pavardės kaip Sarah Johnson ar Anne Sewitsky, skinančios laurus Sandance, San Sebastiane, Karlovi Varų lauretai Baltasaras Kormakuras, Martinas Lundas ar Dagur Kari, Berlyno nuolatiniai svečiai Erikas Poppe, Hansas Petteris Molandas, Bentas Hameris ir daugybė šiandien jau pripažintų šiauriečių.
Dvi kūrybos versmės maitino „Scanoramą“ nuo pat pradžių. Tai klasikinio kino supratimas, sietinas. su Bergmano vardu ir jo kūrybos principais, ir provokatyvusis kino apmąstymas, įaudrinęs kino erdvės permainas plačiąja geografine ir menine prasme. Šiems skirtumams išryškinti rengėme edukacines programas.
Viena pirmųjų tokių programų – „Bergmano balsas“ – įrėžė išdidų švedų kino meistro profilį į žiūrovų atmintį. Jį puoselėjo ir laikui bėgant pildė iškiliausi režisieriaus filmai, dokumentininkų apmąstymai apie Bergmano asmenybę, taip pat jau ir po jo mirties realizuoti scenarijai. Vienintelį kartą būtent „Scanoramoje“ nuskambėjo ir paskutinysis Bergmano žodis – „Sarabanda“ (2012 m.). Prie Bergmano grįždavome nuolat. Ir kartu su visu kino pasauliu minėdami jo šimtmetį, ir apmąstydami, kaip Bergmano asmenybė ir kūryba veikia šių dienų režisierių požiūrius.
Prancūzų režisierė Mia Hansen Love gilinasi į Bergmano pasaulį, ieškodama sąsajų su savuoju( „Bergmano sala“ ,2020 m.), švedas Rubenas Ostlundas oponuoja garsiajam kraštiečiui, ryškiu ir įspūdingu autorystės ženklu pažymėta kino kalba („Turistas“ ,2014 m.,; „Kvadratas“ ,2017 m.), teigdamas kitokį kino ir saviraiškos jame supratimą. „Scanorama“ atidavė pagarbos duoklę Bergmano ir Liv Ulmann duetui gyvenime ir kūryboje, nes jų sukurtų herojų istorijos, tai ir jų pačių gyvenimo istorijos(a). Dokumentinis filmas „Meilės istorija: Liv ir Ingmaras“ (2012 m.) puikiai paaiškina Bergmano filmuose matytų meilės istorijų turinį. Liv Ulmann – Bergmano aktorė, Liv Ulmann – režisierė, filmais pavertusi beglobiais likusius Bergmano scenarijus po jo mirties, Liv Ulmann – UNICEF geros valios ambasadorė, pagaliau Liv Ulmann – didžioji „Scanoramos“ viešnia iš Šiaurės.
Mano atminty liko ne tik nepamirštamas jos vizitas „Scanoramoje“ (2012 m.), bet ir mudviejų netikėta pažintis „Liubeko Šiaurės šalių kino dienų“ (Nordic Film Days Lübeck) festivalyje, ir ant kvietimo Liv ranka nupiešta širdis po pašnekesio prie kavos. Kokia jautri šiluma užlieja tai prisimenant. Būtent ją spinduliuoja ši nuostabi aktorė ir tikra žvaigždė, neturinti jokių žvaigždiškumo klišių. Ir ankstyvosios, ir vėlesniųjų „Scanoramų“ garsiausi svečiai taip pat išsiskyrė malonia laikysena, rodančia visų pirma pagarbą profesijai, komandos draugams ir žiūrovams.
Tarp jų ir žavioji švedė, Bergmano teatro trupės aktorė Lena Endrė, panorėjusi aplankyti ne tik Varnelio muziejų, bet ir Kalvarijų turgų, dabar jau islandų kino patriarchas Fridrikas Thóras Fridrikssonas, vienas pirmųjų tarptautinį pripažinimą pelniusių jo kraštiečių Baltasaras Kormakuras, aktorius, prodiuseris ir režisierius, danė prodiuserė Meta Luisa Foldager, dirbusi su Larsu von Trieru, šiuo metu jau įkūrusi ir vadovaujanti savo kino gamybos kompanijai, Oskarą už dokumentinį filmą „Žmogus ant lyno“ pelnęs režisierius James Marshas, patikėjęs mums keletą įdomių bendravimo su mėlynųjų kraujų aristokratais paslapčių, ir jo prodiuseris Simon Chinn, suomių maištingasis režisierius Aku Louhimiesas. Tiesą apie tikrų žvaigždžių paprastumą liudija ir ne kartą „Scanoramoje“ viešėję vokiečių dokumentinio kino dama Ulrikė Ottinger ir lenkų kino grandas Krzysztof Zanussi, britų kino režisierė Joanna Hogg. Gal todėl taip natūraliai profesinis bendradarbiavimas su jais virto ilgamete žmogiška bičiulyste.
Ankstyvosios „Scanoramos“ edukacinės programos („Ibsenas ir kinas“, „Hamsunas ir kinas“, „Prisimenant DOGMĄ“)) vedė gilyn į skandinaviškąjį kūrybos suvokimą, vėrė kelius į kontraversišką kino pasaulį, nevengiantį konfrontuoti su tradicija. Tiesiog pirmąjį savo dešimtmetį sekėme pergalingą šiauriečių skrydį į pasaulio kino olimpą.
Kuklus, bet gilus ir išmintingas vienas pirmųjų danų režisierės Susanne Bier filmų „Atvertos širdys“ (2002 m.), parodytų ankstyvojoje „Scanoramoje“, atvėrė išskirtinį jaunos režisierės talentą., kurį vėliau patvirtino Oskaras, Auksinis gaublys, Europos Kino Akademijos aukščiausi titulai, prizai daugybėje tarptautinių festivalių jos kūrybinės brandos metais pasirodžius filmui „Geresniame pasaulyje“ (2010m .). Man „Atvertos širdys“ iki šiol liko geriausiu jos filmu dar ir dėlto, kad būtent su juo sietinas įspūdingas trijų danų aktorių kūrybos šuolis – Madsas Mikkelsenas, Nikolaj Lie Kaasas, Paprika Steen.
Šiandien jubiliejiniame 75 Kanų kino festivalyje (2022 m.) Madsasa Mikkelsenas surenka sausakimšas savo talento gerbėjų sales, filmuojasi didžiausiose pasaulio kino studijose Europoje ir Holivude, tačiau vis tiek išlieka atpažįstamu danų aktoriumi, gebančiu ne tik keistis kiekviename filme, bet ir išlikti savimi („Karališkas romanas“ (2012 m.), „Dar po vieną“ (2020 m.). Šiandien nieko nebestebina viena po kitos pelnytos švedų režisieriaus Rubeno Ostlundo Auksinės palmės šakelės Kanuose, ar jo vyresniojo kolegos Rojaus Anderssono Venecijos Liūtai, Islandijos kino fenomenalumas (Fridrikas Thóras Fridrikssonas, Baltasaras Kormakuras, Runaras Runarssonas, Valdemaras Johanssonas) kaip ir norvegų režisierių Joachimo Triero ir Eskil Vogto įsitvirtinimas pagrindinėse Kanų konkursinėse programose.
Įdomu tai, kad šiauriečiai pasaulio kino profesionalų dėmesį pelno antraisiais -trečiaisiais savo filmais. Suomis Juho Kuosmanenas po sėkmingo debiuto Kanuose 2016 m. drąsiai atsistojo greta savo garsaus kraštiečio, Kanų numylėtinio, Aki Kaurismiaki ir su antruoju filmu jau pateko į didįjį Kanų konkursą. Trečiasis islando Hlynuro P?lmasono filmas „Prakeiktas kraštas“ („Vanskabte Land“/“Volada Land“ 2022 m.) sukėlė kritikų liaupsių bumą ir pasipiktinimą, kodėl rodomas viso labo „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, o ne pagrindiniame jubiliejinių Kanų 75 konkurse. ICS FILMCRITICS GRID rašė: „Filmas buvo nepaaiškinamai įtrauktas į Ypatingo žvilgsnio programą, nepaisant to, kad jis tikrai turėtų būti pristatomas pagrindiniame Kanų konkurse“. Su kiekvienu filmu stiprėjantys šiauriečių balsai byloja apie giluminius ir vis naujai atveriamus kino geizerius. Laikas sujungia tai, kas buvo su tuo, kas yra šiandien, padėdamas mums suvokti, kad niekas neatsiranda iš niekur. Dėl to ir verta atsigręžti į tai, kas BUVO.
Todėl nuosekliai formavome supratimą, kad kinas prasideda ne tik šia diena, o festivalio programa negali būti tik neseniai pasirodžiusių ir apdovanotų filmų ilgesnis ar trumpesnis vėrinys, į kurį inkrustuojami konkursai ir konkursėliai. Šią koncepciją mes palikome kino maximos šalininkams. Pagarba klasikai suformavo minėtas edukacines ir retrospektyvines „Scanoramos“ programas, ji atgręždavo žiūrovams tikrą gero kino veidą. To kino, kurio filmai nesensta, bet tampa siekiamybe naujoms režisūros kartoms, o žiūrovams – nostalgišku idealu. Robero Bressono, Luchino Viscončio, Vittorio De Sicos, Theo Angelopoulos, Bo Widerbergo, Luiso Bunuelio, Andrzej Zulawskio, Michaelio Hanekės, Johanos Hogg retrospektyvos liudijo įvairiais laikotarpiais sukurto Europos kino tvirtumą.
Orleano mergelė „Scanoramoje“
Nestovėjome vietoje, keitėmės ir judėjome, norėdami prasiskverbti giliau, aprėpti plačiau, tradiciją jungėme su autentiškomis naujumo paieškomis, eksperimento impulsais. Vilniaus – Europos kultūros sostinės metais, nors ir liūdnai pagarsėjusiais keistomis intrigomis ir finansavimo nesklandumais, nubrėžėme naują „Scanoramos“ plėtros liniją – aprėpti visą Europą, telktis ir vienytis po Europos kino padange, neužmerkiant akių į tai, kas vyksta ir už jos ribų. Šiaurės šalių kino forumas natūraliai išaugo į Europos šalių kino forumą.
Atrama šiems pokyčiams pasirinkome šiaurietiškosios ir baltiškosios, dimensijų santarvę, įgyvendindami kino ir muzikos jungties projektą „Žanos d‘Ark Aistra“. Kiek iečių teko sulaužyti dėl tokio pavadinimo! Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevras „Žanos d‘Ark Aistra“ (1928 m.), šviesaus atminimo lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus specialiai šiam kūriniui parašyta muzika, kurią gyvai atliko Donato Katkaus diriguojamas Šv.Kristoforo orkestras, puikiai išreiškė principinę Europos kultūros sostinės idėją – sujungti skirtingų kultūrų reiškinius, praturtinant juos moderniu ir aktualiu skambesiu.
Danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris kine įamžino mitą apie šventąją kankinę, kurios auka buvo neišvengiama. Režisierius atsisakė bet kokios šalutinės vizualikos ir pompastikos, sutelkdamas visą dėmesį į aktorės Marijos Falconetti stulbinančiai išraiškingą veidą. Režisūrinis asketiškumas padėjo išryškinti Žanos tikėjimo galią. Kurdamas muziką šiam filmui garsus lietuvių kompozitorius Bronius Kutavičius (beje, parašęs muziką daugeliui lietuviškų filmų), puikiai suvokė šio meninio kontakto ypatingumą. „Kurti muziką filmui buvo labai sudėtinga. Pagauti muzikos charakterį, ritmą, nuotaikas. Sulydyti į visumą. Neužmušti muzikos garsais vaizdo. Neprarasti sinchroniškumo – tai buvo didelė problema. Pagrindinė idėja – išvengti eklektiškumo muzikoje.“
Kalbėjo kaip visada netuščiažodžiaudamas, šykščiai. Ir pridūrė: „Būsiu laimingas, jei man bus pavykę atkurti muzikoje laiko dvasią, kuri savyje sujungia visus laikus“. Kaip ir Dreyerio šedevras, taip ir jam Kutavičiaus parašyta muzika patenka tarp paveikiausių kultūros reiškinių. Šiandien, kai Broniaus Kutavičiaus jau nebėra su mumis, ypač malonu prisiminti jo triumfą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pilnutėlėje salėje, pakilusioje ilgoms ovacijoms filmui pasibaigus. Šį kontekstą natūraliai papildė ir Europos kino plėtros (EFP) didžiuosiuose Europos kino festivaliuose inicijuojamo renginio „Kylančios žvaigždės“ (ang. Shooting Stars) pirmasis desantas Lietuvoje, pristatęs Šveicarijos, Danijos, Vengrijos jaunuosius aktorinius talentus „Scanoramos“ scenoje. Galime pasidžiaugti, kad neužilgo tarp kylančių žvaigždžių Berlynalėje nuskambėjo Aistės Diržiūtės ir Žygimantės Elenos Jakštaitės pavardės.
Šios pergalės jausmas lydėjo mus dar ilgai – ir tada, kai projektas su lietuvių kompozitoriaus sukurta filmui muzika skambėjo Prahoje, Kopenhagoje ir tada, kai jį sėkmingai kartojome didžiausiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje, kur jis ir gimė. Papasakojome žiūrovams ir filmo dramatišką išlikimo istoriją. Po vienintelės filmo premjeros Kopenhagoje 1928 -aisiais filmo likimą nulėmė ugnis, teisėjai ir žirklės. Jis buvo cenzūruojamas, negana to, liepsnose žuvo originalus negatyvas, po pasaulį klajojo tik iškraipytos kūrinio versijos. Dreyeris tūžo iki pat mirties (1968 m.). Tačiau praėjus trylikai metų,, (1981 m.) kažkokio stebuklo dėka buvo surasta švarutėlė ir necenzūruota „Žanos d‘Ark Aistra“ kopija. Ir kur?
Ogi netoli Oslo esančioje psichiatrijos ligoninėje. Kokiu būdu cenzorių nepaliesta originali filmo kopija po šitiek metų buvo laimingai surasta tokioje netikėtoje vietoje, iki šiol lieka neaišku . Turbūt tik Ten, aukštai, Dreyeris pagaliau galėjo lengviau atsidusti.
Tačiau... mes irgi pratęsėme kopijos klajonių detektyvą prieš pačią premjerą.
Teisių turėtojai, garsi prancūzų kino kompanija Goumon, už atitinkamą sumą suteikė mums teisę rodyti filmą ir perdavė darbinę filmo kopiją kompozitoriui, pagal kurią B. Kutavičius beveik metus rašė muziką. Tikrąją filmo kopiją premjerai turėjome gauti porą dienų prieš premjerą. Techniškai ji turėjo būti tobulesnė už darbinę, skirtą kompozitoriui. Tą techniškai tobulesnę „Betacam“ kopiją (tuo metu tai buvo vienintelis geriausias video formatas) gavome tik premjeros rytą. Ir ką jūs sau manote? Generalinės repeticijos metu, prieš pat premjerą, netikėtai paaiškėjo, kad tobulesnės kopijos trukmė yra šiek tiek kita, negu darbinės kopijos (tai reiškia, kad muzika baigėsi anksčiau negu filmas)! Ir tik laimingas atsitiktinumas mus išgelbėjo – kolega Justas buvo išsisaugojęs ir turėjo čia ir dabar tą netobuląją darbinės kopijos versiją. Viskas atitiko sekundė į sekundę.
Mane nuo streso apsaugojo būtinybė sutikti svečią, garsų britų prodiuserį, tada Europos kino akademijos Tarybos pirmininką Nicką Powelą, todėl į teatrą grįžau dramai pasibaigus. Laimingai atsidusęs po netikėtų pergyvenimų Kutavičius prisipažino: “Aš vos infarkto negavau“. Kai premjeros metu įspūdingame nuleistame ekrane nušvito pirmieji kadrai, kam galėjo rūpėti mūsų taip brangiai gauta techniškai tobulesnė filmo video kopija. Kaip čia neprisiminsi Dreyerįo, kuris teigė: „Tik netobuli filmai yra gyvi“. Tokią pačią teisę gyventi turbūt turi ir netobulos kopijos. Šiais metais „Scanorama“ kartu su Šv.Kristoforo orkestru atgaivina šį projektą ir skiria jį unikalaus talento kompozitoriaus ir kuklaus žmogaus Broniaus Kutavičiaus atminimui.
Kertant visą Europą
Visus šiuos metus siekėme ir, man regis, pasiekėme to, kad „Scanoramos“ programa(os) būtų skirtos ne tik bekompromisinio autorinio kino ir „Dogmos“ eksperimentų fanatikams. Jos aprėpė ir atspindėjo kino įvairovę. Rodėme ne tik garsius vardus ar tik iškilius kūrinius (nors jų buvo taip pat nemažai), ieškojome ne tik šedevrų, bet padėjome atrasti filmus, kuriuose, visų pirma, juntama kūrybiškumo ir talento kibirkštis, nebijojome ir nebijome pasmerktų nežiūrėti filmų, jeigu jie veria naujos kino kalbos ir stiliaus paieškas. Žanrinio kino lauke ieškojome autorystės ir meistriškumo ženklų, o autorinio kino kūrinius vertinome ne tik už priklausomybę Art House kinui, bet ir už norą būti pamatytiems ir suprastiems .
Nuo pat pradžių festivalį supratome kaip kino kultūros forumą, kuriame diskutuojama ir susitinkama (koprodukcijos forumai, kuriuos keletą metų moderavo ilgametis EFA Tarybos pirmininkas prieš porą metų mus palikęs šmaikštuolis Nickas Powellas, kino industrijos desantai iš Europos Sąjungos institucijų, iškilių menininkų meistriškumo dirbtuvės, probleminės konferencijos ir kt.). Stengėmės jauniems kūrėjams suteikti galimybę būti įvertintiems objektyviu patyrusių profesionalų žvilgsniu, žavėtis ar piktintis filmais, kurie kiekvienais metais sugula į daugiau kaip dešimtį programų, atskleidžiančių Europos kino tendencijas iš įvairių požiūrio taškų.
Sutinku su prancūzų kritikų mintimi, kad broliai Lumierai 1895-aisiais išrado ne tik judantį vaizdą ir jį fiksuojantį projektorių. Jie sugalvojo ir realizavo kino seanso sąvoką, kai susirinkę žmonės laukia tos stebuklingos akimirkos, kai salėje užgęsta šviesa ir prabyla baltas ekranas (apie šią įstabią kino slaptį yra labai gražiai kalbėjęs Ingmaras Bergmanas savo knygoje „Laterna magica“ (1987 m.). Tačiau kintanti realybė vertė ieškoti alternatyvių galimybių, atlaikant iššūkius ir bandant išsaugoti esminius festivalio principus. Kovidas smogė negailestingai, pasikėsinęs sunaikinti tradiciją žiūrėti filmus kino teatre, populiarėjo kino vartojimas namuose, gurkšnojant ir užkandžiaujant, buvo siūlomos festivalio filmų peržiūros oro uostose ar kažkur kitur iškėlus didžiulį ekraną, o žiūrovams sėdint automobilyje ir t.t.
Visa tai keitė žiūrovų įpročius. Tačiau tikro seanso kino teatre poreikis neišnyko. Kovidui atslūgus jis atgaivino operą, teatrą ir kino teatrus dėl paprastos priežasties, kad jam skirta išlikti, o kinui – lemta toliau eiti savo keliu socialinių tinklų ir internetinių platformų eroje. Tokiame kontekste festivaliui tenka misija ir toliau būti savotišku ekspertu, skatinančiu žiūrovus suprasti, kas yra sietina su kinu, ir kas – ne, susivokti, kas yra geras kinas, ir kuo jis skiriasi nuo kitokio, kokia meninė laikysena lemia šiuolaikinio kino proceso kryptis ir turinį, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai, festivalio lankomumas.
„Scanoramos“ programas stengėmės komponuoti taip, kad jose tilptų visa, kas Europos kine yra ryškiausia ir įdomiausia: Senosios Europos ir į ją įsiliejusių naujųjų šalių kultūrų dimensijos, iškiliosios kino figūros, drąsios kino kalbos paieškos, neišgalvoto gyvenimo žavesys, žanrinio kino judesiai, naktinių kino būtybių žaismas, žvilgsnis į kitus kontinentus ir, žinoma, į savojo lietuviško kino ištakas ir naujoves. Tokie apmąstymai inspiravo programų „Specialieji seansai“, „Atvira Lietuvos kino istorija“, „Galvok ką nori“, „Naktinės būtybės“ atsiradimą. Kvietėme žiūrovus kirsti Europą kartu, būti partneriais, gilinantis į šiuolaikinio kino proceso vingius. Vertinome ir gerbėme juos, todėl nepataikavome, nedarėme nuolaidų, nebijojome rizikuoti, likti nesuprasti ir nežiūrimi.
Ne vienerius metus svarstėme „Scanoramoje“ galimų konkursinių programų temą. Norėjome pirmiausia sukurti pradedantiesiems režisieriams starto į didįjį kiną platformą. Taip prieš dešimtį metų atsirado Trumpametražių filmų konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“ (NBK). Čia išbandė jėgas Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunieji, o festivalis brėžė baltiškojo kino ateities veido kontūrus, didžiausią dėmesį skirdamas lietuvių jauniesiems kūrėjams.
Šiandien NBK laureatai jau tapo tituluotais ilgametražių filmų režisieriais savo šalyse, viešinčiais tarptautiniuose kino festivaliuose Europoje ir už jos ribų. Karolis Kaupinis, Andrius Blaževičius, Marija Stonytė, Linas Mikuta, jau tvirtai stovi savojo kino žemėje, jų kolegos Bruno Quastas, Karlis Liesinšas, Vallo Toomlas taip pat rado savo kelią. Vadinasi, teisingai pasirinkome konkurso kryptį. Gilinome ir apgalvotai keitėme jį. Geografiškai plėtėme konkurencinį lauką, iš pradžių į NBK įsileidome visas 9 Baltijos jūros regiono šalis siekdami ambicingo tikslo – aprėpti visą Europą. Jubiliejiniais „Scanoramos“ metais NBK jau tapo metams bėgant išugdytos Trumpametražių filmų konkursinės programos „Europos blyksniai“ atsimintina pradžia.
Šiuolaikinio kino proceso analizė paskatino ant dvidešimtmečio slenksčio žengti ir kitą žingsnį – kiekvienais metais rengti Europos ilgametražių filmų konkursą, kuriame konkuruotų išskirtine estetika ir braižu pasižymintys Europos kūrėjų filmai. Siekiame nevienadienių tikslų, nes norime atkreipti dėmesį į drąsius ir originalius, už savo šalies ribų retai platinamus kūrinius, dar nepelniusius didžiųjų konkursų apdovanojimų, įtvirtinti juos visuomenės kultūrinėje atmintyje.
Tai, kad Larso von Triero „Dogvilis“ (2003 m.) ar Hlynur Palmasono „Prakeikta žemė“ (2022 m.) nepelnė Auksinės palmės šakelės Kanuose nesumenkino nei jų meninės vertės, nei svarbos, gal tik patvirtino mintį, kad ne visada viskas vyksta tik taip kaip derėtų. Lokiai, šakelės, liūtai malonūs gero darbo įvertinimai patiems kūrėjams ir geras jaukas festivaliams viliojant žiūrovus. Tačiau nepaisant visko, ne tik jie kalba apie filmo vertę. Europos kinas turi daugiau puikių filmų negu didieji festivaliai – apdovanojimų. Daug tokių kūrinių žiūrovai galės pamatyti šių metų jubiliejinės „Scanoramos“ programoje, šalia didžiųjų kino vardų (broliai Dardenai, Albertas Serra, Jerzy Skolimowskis, Bille Augustas, Paolo Tavianis) pasirinkdami režisierius ir filmus, dar nenusagstytus didžiaisiais prizais.
Vertybinis kursas ir jo satelitai
„Scanoramos“ vertybinį stuburą stiprina ir jau ne pirmus metus sėkmingai organizuojami satelitiniai jos renginiai. Artėjantis prie pirmojo rimto jubiliejaus didžiausias teminis „Scanoramos“ satelitas Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ pasirinko aiškią edukacinę kryptį – pristatyti istorinį kino paveldą, kompensuoti dėmesio ir žinių apie ankstyvojo kino iškiliausius kūrinius ir autorius stygių, kurti Lietuvoje tvarų paveldosaugos lauką. Festivalis jau septynetą metų atveria nežinomus kino istorijos puslapius, juos apmąsto teoriniuose kinotyrininkų straipsniuose, meistriškumo dirbtuvėse, atgaivina ir naudoja specifinę kino rodymo techniką bei užmirštus formatus, ugdo nebyliesiems filmams akompanuojančių lietuvių muzikantų kompetencijas. Kiekvieną metų rugsėjį pakylanti „Pirmoji banga“ jau tapo įprasta vėlyvą rudenį startuojančios „Scanoramos“ preliudija .
„Scanoramai“ plečiantis ir tvirtėjant vis ryškesniu balsu prabyla ir jos kitas renginys – „Scanoramos vasara“. Būtent jam viso labo per porą metų pavyko sukurti kitų festivalių netaikytą praktiką – pasirinktuose Lietuvos miestuose kviesti ne į atskiras kino peržiūras, bet surengti juose mažuosius „Scanoramos“ festivalius, įtvirtinant ne momentinį, bet tvarų abipusį ryšį su regionų kultūros institucijomis ir bendruomenėmis , dėmesingai parenkant kiekvienam miestui savus scanbasadorius.
„Scanoramos vasaros“ apgalvotai komponuojama programa atkreipia dėmesį į kiekvieno miesto istorinį ir kultūrinį savitumą, , siūlo tinkamiausią akcentą, savo ruožtu sulaukdama netikėtų ir įdomių pačių miestų kultūrinės bendruomenės iniciatyvų. Satelitiniai renginiai tampa savotišku „Scanoramos“ kodu visus metus, plėsdami jos geografiją ir augindami gero kino auditoriją .
Sausakimšoje dailės galerijos salėje jaudinantis susidomėjimas Manto Kvedaravičiaus „Partenonu“ tapo pagarbos žuvusiam kūrėjui aktu. Drąsios asmenybės, kurioms atminti ir buvo skirta šių metų programa Biržuose, liudijo pasirinkimo teisingumą. Fluxus performansas atgaivino Jono Meko ir jo bendraminčių išradingumą ir sukėlė gyvą susidomėjimą. Jaunimo metais Alytaus teatras tapo jaunimo diskusijų apie juos ir su jais arena, meistriškumo dirbtuvės čia gali surinkti daugiau aktyvių lankytojų negu panašių renginių išlepintoje sostinėje. Kinas atgaivino ir Šentosios kurortą, kurio centrinė aikšte tikrai tinka gero kino gala seansams.
„Scanorama“ skleidžiasi plačiai. Ir savo krašte, ir už jo ribų. Ilgametė bendradarbiavimo su tarptautiniais festivaliais patirtis paskatino suburti europietiškų kino festivalių tinklą „Judantys vaizdai be sienų“, kuris per keletą metų išgrynino savo tikslus ir atsigręžė į svarbiausias laikmečio temas – tvarumą ir ekologiją.
Kaip Europoje intensyviai diskutuojamos tvarumo ir ekologijos problemos reiškiasi kultūros lauke, kaip jos veikia kino kūrybos, gamybos ir sklaidos procesus? Apie tai diskutuosime kartu su tinklo kolegomis ir lietuvių kino bendruomene savo industriniame renginyje „SCAkryptys“. Tinklas siūlo Europos festivaliams žaliąją programą „Green Charter“. Kokia ji bus, kiek ją pritaikyti galės kiti festivaliai?
Kūrėme „Scanoramą“ kaip atvirą, gyvą ir dinamišką struktūrą, skatinančią ir mus visus būti lanksčiais, atsiveriančiais naujovėms ir lavinančiais atmintį apie tai, kas buvo, dėmesį tam, kas yra dabar, ir laukimą to, kas dar bus.
