Lietuvoje jo kūriniai ne kartą skambėjo festivalyje „Gaida“. Lietuvių publika matė H.Goebbelso spektaklius „Eraritjaritjaka – musée des phrases“ ir „Max Black“, klausėsi orkestrinių kompozicijų. Nors muzikas dar neapsisprendė dėl Vilniaus vietos naujam savo kūriniui, neabejojama, kad jis bus išskirtinis ir novatoriškas, kaip ir visa H. Goebbelso kūryba.
Šis laužantis tradicinius meno kanonus menininkas yra įvertintas daugybe reikšmingiausių muzikos ir teatro apdovanojimų, net keliskart buvo nominuotas „Grammy“, gavo Norvegijos tarptautinę Ibseno premiją už novatoriškumą muzikinio teatro srityje. H. Goebbelso kūriniai atliekami bene visuose svarbiausiuose teatro, naujosios bei džiazo muzikos festivaliuose, didžiausiuose pasaulio šiuolaikinių menų forumuose.
Sudomino kultūros paveldas
Paskutinį kartą H. Goebbelsas Vilniuje lankėsi prieš 7 metus ir išsivežė kuo geriausius įspūdžius apie žiūrovus: „Jų smalsumas, atvirai reiškiamos emocijos buvo neįtikėtinos. Niekada nelaikiau savęs aukštesniąja instancija, kuri turėtų auklėti, nurodinėti žmonėms, ką galvoti, kaip ir ką suprasti. Aš siūlau savo darbus žiūrovų vaizduotei. Galiu pasakyti, kad jūsų žiūrovų vaizduotė buvo labai atvira, man padarė įspūdį jų smalsumas ir betarpiškumas.
Todėl labai džiaugiuosi grįžęs į Vilnių – kelionėse stipriausią įspūdį man visada palieka asmeniniai susitikimai, pokalbiai ir diskusijos. Nesilankiau čia tada, kai buvote ką tik iškovoję Nepriklausomybę, bet matau pokyčius, kurie tikrai įkvepia. Būtent šio vizito metu visur pastebiu Ukrainos vėliavas, lietuviai beatodairiškai palaiko ukrainiečius – nesena jūsų istorija turbūt leidžia suprasti ir remti tuos, kurie kaunasi už savo laisvę“, – po naujausio savo vizito pasakojo kūrėjas.
Kompozitorius prisipažino, kad užduotis kurti tam tikrai Vilniaus vietai jam suteikė galimybę pasidomėti mūsų sostinės istorija, nes ankstesnėse kelionėse nebuvo laiko į ją gilintis. Vilniuje jam padarė įspūdį bažnyčių gausa bei įvairovė, norėjosi giliau pasidomėti kultūros paveldu. Netikėta menininkui buvo išvysti ir knygų stendus „Sostinės dienose“.
„Per panašias šventes Vokietijoje knygų nebūtų įmanoma rasti, ten žmonės nesieja skaitymo ir literatūros su viešais renginiais – Vilniuje man tai buvo maloni staigmena. Literatūra yra viena svarbiausių meno formų, kurios mane įkvepia. Nesu labai aktyvus skaitytojas, bet nemažai autorių, pavyzdžiui, amerikietė Gertrude Stein, vokietis Heineris Mülleris, čekas Adalbertas Stifteris ir keletas austrų rašytojų turėjo daug įtakos mano kūrybai“ – atskleidė H. Goebbelsas.
Jaučiasi skolingas Vilniui
Menininkas teigė esąs dėkingas Vilniui, kur tiek kartų skambėjo jo kūriniai, nors ne visada pats asmeniškai turėjo progų čia atvažiuoti, o atvykus viešnagės būdavo trumpos ir įtemptos. „Todėl dabar, artėjant Vilniaus jubiliejui, pajutau, kad galiu kažką grąžinti šiam miestui, kuris jau 20 metų dovanojo savo dėmesį ir publikos meilę mums, kūrėjams ir atlikėjams.
Džiaugiuosi galėdamas sugalvoti ir sukurti kažką įdomaus konkrečiai vietai. Esu gavęs keletą panašių kvietimų kurti muziką Frankfurto miesto jubiliejui, įvairioms Europos kultūros sostinėms – jais labai džiaugdavausi, nes esu iš tų žmonių, kuriems patinka konkretūs užsakymai ir užduotys. Todėl nesu sukūręs nieko, kas nebūtų atlikta.
Pasaulyje jau yra pakankamai muzikos, blogos – taip pat, todėl noriu ieškoti to, kas dar nebūtų pasakyta, arba į ką nebuvo atsakyta, noriu žiūrovams atverti kitokį muzikos suvokimą. Ir aš ilgai svarstau, nes nepasitikiu savo idėjomis tol, kol atrandu tą „kažką“, dėl ko verta kurti ir nustebinti pirmiausiai save.“
Kompozitorius pasakojo, kad jį įkvepia Vilniaus daugiabalsė ir daugialypė istorija. „Pradėjau ieškoti, pavyzdžiui, lietuviškų futuristinių dainų – gal jų nepanaudosiu, bet jos bus mano tyrimo dalis, skirta konkrečiai vietai. Dar nesu apsisprendęs, kokia erdvė būtų tinkama, mačiau keletą ne tik istorinių, bet ir įdomių industrinių Vilniaus kampelių“, – sakė H.Goebbelsas.
Muzikos ir teatro novatorius
Dažniausiai šio autoriaus kūryba apibūdinama kaip „nestandartinė, neįprasta“. Jo spektakliuose ypatingas vaidmuo tenka šviesų dizainui, jungiamas garsas ir vaizdas, o muzika kartais gimsta iš garsų ar šnaresių, aktorių kalbos scenoje. H.Goebbelsas panoro kurti ne tekstu pagrįstą teatrą, kuriame muzika tėra iliustracija, bet išnaudoti muzikos ir šviesos galimybes, atrasti pusiausvyrą tarp žodžių ir garsų.
„Augau kompozitorių šeimoje, bet maniau, kad muzika teikia tik malonumą, o aš norėjau būti naudingesnis. Taigi, studijavau sociologiją, esu diplomuotas sociologas ir manau, kad tai turėjo įtakos mano kūrybinių pažiūrų formavimuisi. Muzika buvo mano antrosios studijos, tada dar neįsivaizdavau ar noriu būti mokytojas, ar kompozitorius, ar džiazo pianistas. O kompozitoriumi tapau labai vėlai, prieš tai padirbėjęs teatre, radijuje, kine.
Manau, kad mano muzika visada liečia temas, kurios man kelia klausimų, jaudina. Į tuos klausimus aš galiu atsakyti ne žodžiais, o garsais“, – mintimis apie kūrybą dalijosi H.Goebbelsas.
Būsimasis muzikos ir teatro novatorius sutiko bendraminčių – kadaise Frankfurte jis pradėjo bendradarbiauti su tarptautiniu solistų ansambliu, kuriam kuria iki šiol. „Jie mane įkvėpė kurti muziką nestandartiškai, taip pat abejoti tradiciniais dalykais. Mūsų koncertų verslas, o ypač operos verslas, yra labai tradiciniai. Man visada norėjosi daryti neįprasčiau ir viskuo abejoti: gal padirbėti su apšvietimu, gal susodinti scenoje atlikėjus kitaip?
Muzikos salės ir operos teatrai, rodos, yra pastatyti tam, kad juose būtų galima atlikti tik XIX a. muziką. O muzikos industrijoje yra tiek tradicijų, kad jas sunku apversti aukštyn kojomis, bet su šiuo ansambliu mums tai pavyko“, – džiaugėsi kompozitorius.
Neįspraudžiamas į rėmus
H.Goebbelsą sunku įsprausti į vieno stiliaus ar žanro rėmus, juolab kad jo kūryba neapsiriboja tik viena meno šaka. Jis gali aistringai dirbti ir su sunkiojo metalo grupe, ir su džiazo muzikantais, ir su prestižinių simfoninių orkestrų atlikėjais.
„Kitiems metams jau rengiu instaliacijas, kurių viena skirta nacionaliniam karalienės Sofijos muziejui Madride, kita plieno gamyklai Pietų ir Vakarų Vokietijoje, trečia – Vilniui. Nelyginu savo kūrinių tarpusavyje, be to, kuriu juos ne vienas, tad net jei kartais tai atrodo vienišas procesas, įtraukiu kitus žmones, vaizdo ar garso dizainerį.
Paskutinis kūrinys, kurį prieš keletą metų atlikau čia, Vilniuje, ir buvo toks bendras darbas – „Max Blac“. Didžiuojuosi, kad jį sukūriau, bet kartu didžiuojuosi ir tuo, kad man pavyko suburti grupę – ugniagesį, aktorių, kitą kompozitorių, garso dizainerį, ir jie visi sukūrė tą neįtikėtinai tirštą grandininę reakciją tarp minčių, teksto, ugnies, erdvės, šviesos ir garso.
Dabar didžiuojuosi naujausiu savo kūriniu „House of Call“, skirtu didelės apimties orkestrui. Jame yra 15 dalių, į jį sudėta daug istorijų ir pasakojimų, taip pat ir tragiškų patirčių. O medžiaga kūriniui gali būti daug kas: garsas, biografija, tekstas, erdvė, vieta. Man tai svarbūs komponentai“, – pasakojo menininkas, kurio kūriniai šį rudenį džiugina Romos, Paryžiaus, Frankfurto ir Vienos žiūrovus.
Vilniuje taip pat laukiama apsilankant kompozitorių iš Japonijos, Italijos, Austrijos ir Lenkijos. Jie čia ieškos emocijas keliančių vietų ir savo kūrinius skirs sostinės jubiliejui.
Projekte „Muzika Vilniui“ dalyvaujančių kompozitorių specialiai Vilniaus erdvėms sukurti kūriniai virs ilgalaikėmis muzikinėmis instaliacijomis, kurias bus galima apžiūrėti ir vėliau. Tikimasi, kad jos ne tik muzikaliai primins garbingą sukaktį, bet ir kvies iš naujo pažinti pačias įvairiausias miesto vietas. Specialiai šiai progai sukurtų kūrinių premjeras 2023 metais lydės edukacinės ir kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos, koncertai bei kiti renginiai.
Daugiau apie projektą „Muzika Vilniui“, kurį įgyvendina viešoji įstaiga „Meno genas“ ir Lietuvos ansamblių tinklas, galite sužinoti iniciatyvos internetiniame puslapyje www.musicforvilnius.com.
