Ši dokumentika įkvėpė gilesnei diskusijai apie situaciją Lietuvoje, tad po filmo peržiūros pokalbiui susitiko politikės Aušrinė Armonaitė, Dovilė Šakalienė, Ieva Kačinskaitė–Urbonienė, politologė Dovilė Jakniūnaitė ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
Įrodinėjimai kiekviename žingsnyje
Diskusijoje politikės pripažino, kad visuomet pirmiausiai tenka įrodyti, kad joms patikėtas sritis jos supranta ne blogiau už vyrus. „Aš esu nuolatiniame įrodinėjime. Ir Agnę Bilotaitę stebint iš šono vis atrodo, kad ji nuolat turi kažką įrodyti – kad ji gali vadovauti vidaus reikalų sistemai. Aš turiu įrodinėti, kad pakankamai išmanau ekonominę politiką, kad žinau, ką reikia daryti vienu ar kitu atveju“, – diskusijoje dalinosi A. Armonaitė. „Atkreipkite dėmesį, vyrams to nereikia daryti, nebent esi LGBT vyras.“
„Moterims keliami aukštesni reikalavimai. Jei moteris dirba taip vadinamose „minkštesnėse“ srityse – švietime, socialinėje apsaugoje, jomis labiau pasitikima, tarsi preziumuojama, kad jos tas sritis geriau išmano, nes augina vaikus, daugiau dalyvauja socialiniuose reikaluose. O tokiose srityse kaip vidaus reikalai, nacionalinis saugumas daroma prielaida – ir ne tik iš vyrų, bet ir pačių moterų – kad ten moterys mažiau supranta“, – kalbėjo I. Kačinskaitė–Urbonienė.
„Seksizmą stipriai palaiko visa visuomenė – ir vyrai, ir moterys. Vienos valstybės užsienio reikalų ministrė yra labai gerai pasakiusi, kad mes vis dar turime dvimatį moterų vaizdą: „competent bitch“ arba „nice but stupid“. Tai reiškia, kad vis negalime priimti žmogaus su visomis jo savybėmis ir jei imame vertinti per lyties prizmę, nematome žmogaus gebėjimų, proto, sprendimų priėmimo kokybės, – sakė D. Šakalienė. – Juk ir moteris nuo kitos moters gali skirtis labiau nei nuo tame pačiame kambaryje esančio vyro.“
Antrą kadenciją vienintele moterimi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete esanti D. Šakalienė pasidalino pasvarstymais apie moteris kare: „Viename tarptautiniame su saugumo klausimais susijusiame susitikime mano kolega garsiai pasvarstė, o kam iš viso kare reikia moterų? Ir gavo labai gerą atsakymą: jei norite laimėti karą, jūs negalite sau leisti atmesti žmonių, kurie gali priimti geriausią sprendimą. Tik dėl to, kad jie yra vyrai ar moterys. Tai būtų strateginė klaida.“
Apie situaciją skaičiais
Praėjusią savaitę Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) paskelbtame atnaujintame Lyčių lygybės indekse Lietuva užima 20-ąją vietą. „20-os vietos iš esamų 27 tikrai nevadinčiau „neblogu“ rezultatu. Geras rezultatas būtų atsidurti 5-oje, na, bent jau 9-oje vietoje. Tačiau tam reikia nusistatyti viziją, strategiją ir jos siekti. Taip, su 42 proc. moterų Vyriausybėje esame vieni pirmaujančių Europoje ir šios politikės mus kilsteli indekse, tačiau žvelkime į kitas institucijas – Seime turime apie 30 proc. moterų, savivaldybių tarybose – apie 30 proc., jau nekalbu apie merų postus“, – diskusijoje kalbėjo Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė.
Šiuo metu iš 60-ies merų Lietuvoje tik 4 postus užima moterys, o iš viso per 30 nepriklausomybės metų moterys merėmis buvo išrinktos 37 kartus, kai vyrai šias pareigas užėmė virš 500 kartų.
Ką galime padaryti?
„Kiekvienas feministinis laimėjimas nėra linijinis procesas, visada gresia žengti šiek tiek atgal ir pokytis savaime nevyksta. Sakoma, kad feministės per daug triukšmauja, bet tylėjimas – ne atsakymas, reikia atkreipti dėmesį“, – kalbėjo politologė D. Jakniūnaitė. Tad kaip didinti moterų įsitraukimą į politiką? „Kvotos – efektyvus būdas, nors ir kontroversiškas, nes sukuria prielaidas kvestionuoti kompetencijas. Bet tai yra vienintelis būdas greičiau pasiekti tikslą. Šiuo metu labai sunkiai judame toliau ir jei neturėsime aiškių priemonių, taip ir liksime įstrigę 30 proc. ribose.“
Diskusijoje dalyvavusios politikės vienareikšmiškos nuomonės apie kvotas neišreiškė. „Kvotos nėra geriausias būdas, tai diskredituotų moterų kompetencijas“, – sakė I. Kačinskaitė–Urbonienė. „Visada buvau prieš kvotas, tačiau dabar nesu tokia kategoriška, gal laikinai, kažkuriame etape, tai būtų įdomu pabandyti“, – kalbėjo A. Armonaitė.
Tačiau politikės sutarė, kad padrąsinimas, švietimas, gerųjų patirčių ir sėkmės modelių akcentavimas turėtų didelės įtakos visuomenės pokyčiams.
„Faktai, kad turėjome prezidentę Grybauskaitę, o dabar turime, kaip su premjere juokaudamos vadiname, moteriausybę, tikrai gali suteikti pozityvų impulsą mergaitėms. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje, kuriai ilgus metus vadovavo Angela Merkel, berniukai kartais klausdavo tėvų, o ar gali kancleriu šalyje būti ir vyras?“ – šypsojosi A. Armonaitė.
Filmo peržiūrą ir diskusiją rėmė Nyderlandų Karalystės ambasada Vilniuje. Renginio partneriai – Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis, ir Žmogaus teisių organizacijų koalicija.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.
