Eina 33-ieji atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metai, bet šalyje vis dar gaji nuomonė, kad lietuvių vaizduojamoji dailė buvo ir tebėra atsilikusi, o kiekvienas lietuvių dailininko kūrybinis „atradimas“ buvo ir tebėra bandymas vytis toli pažengusį ir nepavejamais tempais progresuojantį Vakarų pasaulio meną.
Jei ne sostinėje įsikūrusio privataus MO muziejaus naujausia paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“, greičiausiai ir toliau lankytumės valstybiniuose muziejuose rengiamose įprastose personalinėse lietuvių dailininkų parodose ar vietinės reikšmės teminėse ekspozicijose ir net nepagalvotume, kad minėta gaji nuomonė gali būti mitas, užmaskuotas mūsų pačių menkavertiškumo komplekso.
Ką tokio padarė MO muziejus, ko nesugebėjo net Nacionalinė dailės galerija, kuri, kad ir kiek suksi, turėjo tai padaryti jau anksčiau, bet nepadarė, nes iki šiol vos suduria galą su galu? Ogi pakvietė lankytojus į lietuvių ir Vakarų pasaulio dailininkų susitikimus, kurių iki šiol nebuvo.
Šioje parodoje susitiko dviejų Europos meno muziejų – MO ir „Van Abbemuseum“, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose, – kolekcijų kūriniai.
Tai pirmasis tokio masto Lietuvos, Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų menininkų bei jų kūrinių susitikimas, nes daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga.
Kad šioje parodoje XX a. antrosios pusės lietuvių menininkų darbai kabo šalia Vakarų meno ikonų kūrinių – bene didžiausias netikėtumas ir laimėjimas. A.Warholas, Y.Kleinas, M.Pistoletto, O.Neumannas, F.Stella, G.Richteris, A.Kieferis, S.Polke, J.Beusas – tik keli itin garsūs menininkai, kurių kūrinius matėme užsienio muziejuose ir meno istorijos knygose, o dabar jų originalus galime apžiūrėti Vilniuje.
Ir ne vien apžiūrėti, bet ir pamatyti, kaip šalia jų atrodo tokie lietuvių menininkai kaip K.Zimblytė, R.Jankauskas-Kampas, S.Veiverytė, A.Savickas, V.Mackevičius, M.T.Rožanskaitė, I.Piekuras, R.Gibavičius, L.Šulgaitė, M.Švažienė ir kiti.
Matyt, neatsitiktinai ne vienas žiūrovas, apžiūrėjęs parodą, ištarė: „Visai gerai tie lietuviai tarp tų žvaigždūnų atrodo – ne tokie jau ir atsilikę.“
Aišku, gali kilti abejonė, kad tokie teiginiai yra perdėti – aktualūs tik mums, lietuviams, nes paroda vyksta Vilniuje, o ne Paryžiuje ar Niujorke.
Tačiau, pasak parodos kuratoriaus A.Kreugerio, lietuvių kūrėjų pavardės po šios parodos dokumentuose liks šalia pasaulinių žvaigždžių vardų.
Tai esą yra galimybė ir svarbus faktas, kaip ir tai, kad apie daugelį lietuvių menininkų pirmąsyk išgirdo „Van Abbemuseum“ direktorius Ch.Esche, kuris yra išties įtakinga figūra meno pasaulyje.
Kas žino, galbūt po šios parodos šiuo požiūriu šviesesnė ateitis laukia ne tik M.K.Čiurlionio ir operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ kūrėjų.
Juolab kad parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ sugretinti lietuvių ir užsienio autorių kūriniai siūlo ir dar vieną žvilgsnio perspektyvą, kurią tiksliai apibūdina neseniai mirusio tautosakininko L.Saukos pateikta pasakos „Eglė žalčių karalienė“ kilmės interpretacija.
Daugelis mūsų mano, kad tai yra grynai lietuviška pasaka, bet taip nėra.
Panašių pasakų pasitaiko Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Afrikoje (tik ten vietoj žalčio veikia beždžionė ar krokodilas), tarp Amerikos indėnų.
Ilgai buvo manoma, jog ši pasaka galėjo kilti iš Indijos, bet L.Sauka manė, kad ji įvairiose tautose galėjo savarankiškai atsirasti dėl žmonių mąstymo panašumų.
Tad kai parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ lietuvių ir užsienio menininkų kūriniuose aptinkame panašių kūrybinių ieškojimų ir atradimų, galbūt nebūtina išsyk manyti, kad lietuviai juos nusižiūrėjo lankydami anuometes parodas ar vartydami tuomečius estų ar lenkų meno žurnalus.
Kaip liudija pasakos „Eglė žalčių karalienė“ atsiradimo istorija, panašių idėjų gali kilti ir dėl visai paprasto dalyko – žmonių mąstymo panašumo.
Bet „Susitikimas, kurio nebuvo“ kelia ne vien optimistines mintis.
Ši paroda, kurią surengė privatus muziejus, atvėrė ir jau tris dešimtmečius besitęsiantį skaudulį – valstybės, privačių rėmėjų ir mūsų, žiūrovų, požiūrį į per menkai finansuojamus nacionalinius muziejus, kurie tokių parodų kontekste kai kam gali pasirodyti net neįgalūs.
Išskyrus galbūt Valdovų rūmus, kartkartėmis surengiančius etapines tarptautines parodas ir sugebančius kaupti vertybių kolekciją, kažkas mūsų valstybinėje muziejininkystėje iki šiol pašvinkę, jei įdomesnes meno kūrinių kolekcijas sugeba sukaupti tokios privačios įstaigos kaip MO muziejus, „Tartle“ ar „Lewben Art Foundation“, jei valstybinių muziejų privengia privatūs rėmėjai, nespjaunantys į privačias meno įstaigas, jei visais požiūriais brangesnes parodas sugeba surengti privatininkai. Galbūt laikas keisti požiūrį?
Juolab kad, pasak A.Kreugerio, po Rusijos invazijos į Ukrainą ėmė sparčiai keistis ne tik geopolitinė, bet ir meninė situacija.
Dabar į sceną žengia Ukrainos kūrėjai, vis labiau įsiklausoma ir į Lenkijos, Baltijos šalių balsą.
Tad galbūt tai šansas, kurio nereikėtų pražiopsoti?
