Muziejaus, vienos seniausių miesto kultūros institucijų, istorija tiesiogiai susijusi su Šiauliais, tad šimtmečiui paminėti skiriama veikla įvairiais būdais pristatys miesto savastį, kultūrą, dvasią bei patį muziejų ir jo vietą miesto istorijoje. Ši sukaktis – tai gilių tradicijų ir sukauptos patirties įprasminimas bei perteikimas visuomenei. Teminiai renginiai ir veikla džiugins šiauliečius ir miesto svečius visus 2023 m.
Prieš šimtą metų Šiaulių miesto visuomenės ir kultūros šviesuoliai kūrė muziejų su mintimi, kad jis puoselės ir reprezentuos Šiaulių regiono praeities paveldą ir istorinę atmintį. Keičiantis muziejininkų kartoms, „Aušros“ muziejaus veikla išsiplėtė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, bet sykiu ir itin susikoncentravo į Šiaulių istorijos svarbą.
Nenuostabu, kad planuodami šimtmečio veiklą muziejininkai užsibrėžė aktualizuoti miesto istorinį ir kultūrinį tapatumą, gaivinti gyventojų savitapatybę formuojančią istorinę atmintį, stiprinti Šiaulių, kaip istorinio miesto, įvaizdį ir prestižą, miestiečių paveldosaugines nuostatas, kurti estetišką ir kūrybišką miesto gatvių aplinką, atskleisti senamiesčio dvasią bei savitumą.
Plėtoti istorinės atminties ir tapatumo temą „Aušros“ muziejus kviečia jau dabar – šią savaitę arkoje į Fotografijos muziejaus kiemą sukurta neofreska, kuri įprasmins naują meninę erdvę mieste – gatvės galeriją.
Neofreska sukurta pagal Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomą nežinomo autoriaus fotografiją, vaizduojančią žydų šeimą Tilžės gatvėje Šiauliuose apie 1935 m. Kūrinys skiriamas Šiauliuose iki II pasaulinio karo gyvavusiai gausiai žydų bendruomenei atminti. Neofreską sukūrė šiaulietiškų šaknų turinti dailininkė monumentalistė Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė ir ją ant sienos perkėlė kartu su metalo dailininke Lauryna Kiškyte.
Arkoje į Fotografijos muziejaus (Vilniaus g. 140) ir Tilžės g. 164 namo kiemą sukurta galerija trauks stabtelėti, įsižiūrėti, pažinti bei išjausti miesto ir jį kūrusių žmonių istoriją per meną. Taip pat atkreips dėmesį į istorinę architektūrą, pro kurią galbūt kasdien praeinama neatpažįstant jos istoriškumo.
Istorinės audros ne tik pakeitė miesto gyventojų sudėtį – liko mažai senųjų šiauliečių, menančių ir galinčių perduoti savo ainiams istorinę praeities patirtį ir taip išlaikyti atminties tęstinumą, bet pakeitė ir miesto pavidalą, ištrynė ar suniveliavo miesto istorinės architektūros, liudijančios miesto istoriškumą, paveldą.
Tikimasi, kad lauko galerija per meną skatins gyventojų ir miesto svečių susidomėjimą, diskusijas, pažinimą, o mieste kuriantiems menininkams atsivers nauja erdvė kūrybinių sumanymų, interpretuojančių miesto istorijos ir tapatumo temas, erdvė.
