„Netekome Lietuvos mokslo ir kultūros šviesulio, visą gyvenimą paskyrusio nuoseklioms ir įvairialypėms tautosakos studijoms. L. Sauka padėjo tvirtus pamatus lietuvių etnokultūros tyrimų plėtotei ir iškėlė juos į akademines aukštumas“, – sakė šalies vadovas, reikšdamas užuojautą L. Saukos artimiesiems, draugams, Lietuvos kultūros ir mokslo bendruomenei.
L. Sauka 2001 m. apdovanotas Nacionaline Jono Basanavičiaus premija, 2005 m. – Lietuvos mokslo premija. 2007 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius. 2009 metais už studiją „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kurioje tyrinėjamos šios pasakos versijos įvairiose tautose, mokslininkas pelnė Baltijos Asamblėjos premiją.
„Profesorius, tautosakos tyrinėtojas, kolega Leonardas Sauka prisėdo ant vėlių suolelio. Amžiną atilsį. Tylusis, romusis maištingojo profesoriaus Donato Saukos brolis. Tyrinėjęs lietuvių liaudies dainas, pasakas, patarles. Parengęs ne vieną akademinio „Lietuvių liaudies dainyno“ tomą, Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus tautosakos rinkinius... Palikęs mums keturių tomų studiją „Pasaka '„Eglė žalčių karalienė“.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Leonardas Sauka vadovavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, to meto mokslo politikams kantriai, ramiai ir žemaitiškai atkakliai įrodinėdamas fundamentalių lituanistinių tyrimų svarbą.
Mano vyresnės kolegės Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė vis minėdavo Dasą ir Lasą. Dažniausiai – su šypsena. Tik po geroko laiko supratau, kad taip vadino buvusius savo studentus Donatą ir Leonardą Saukas... Gražaus nepraprastai šviesių žmonių rato būta“, – socialiniuose tinkluose mintimis apie kolegą pasidalijo kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys.
L.Sauka gimė 1931 metų sausio 5 d. Telšiuose. 1954-aisiais baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (iki 1990 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas): 1976–1990 m. vadovavo Tautosakos skyriui, 1990–1993 m. buvo direktoriaus pavaduotojas, 1993–2001 m. – direktorius, o nuo 2001-ųjų – Dainyno skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2005–2009 m. jis vadovavo Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriui.
Daug laiko tautosakininkas skyrė pedagoginei veiklai Vilniaus universitete ir Šiaulių pedagoginiame institute, 1999–2000 m. Münsterio universitete vadovavo lietuvių tautosakos seminarui. Jis tyrinėjo tautosakos žanrus, istorinę jų raidą, poetiką, eilėdarą, tautosakos istoriografijos, tekstologijos problemas.
L.Sauka nustatė liaudies dainų tekstų leidybos modeliavimo principus – pagal juos rengiamas Lietuvių liaudies dainynas (1980–2019 m. išleisti 24 tomai), parengė Lietuvių liaudies dainyno 7 ir 13 tomus, buvo 8–18 tomų vyriausiasis redaktorius.
Tarp jo darbų – studijos „Lietuvių vestuvinės dainos: XIX a.–XX a. pradžia“ (1968), „Lietuvių folkloro eilėtyros istorijos ir teorijos klausimai“ (1974), monografijos „Lietuvių liaudies dainų eilėdara“ (1978), „Tikra ir netikra liaudies kūryba“ (1983 m., joje aptariama tautosakos autentiškumo klausimai).
Mokslininkas parengė (su kitais) ir redagavo leidinio „Lietuvių tautosaka“ 3–5 tomus (1970 m. – LSSR valstybinė premija, su kitais), S. Daukanto „Žemaičių tautosakos“ 2 d. (1984 m., su kitais), Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos 9–12 ir 14–15 (su kitais) tomus, parašė 1–15 tomams (1993–2004) įvadinius straipsnius.
1992 m. L.Sauka atkūrė leidinį „Tautosakos darbai“ ir iki 2013-ųjų buvo jo vyriausiasis redaktorius, parašė metodinį leidinį „Patarlių rinkėjo vadovas“, vadovėlių mokykloms, sudarė tautosakos rinkinių vaikams.
