Festivalio tikslas – pristatyti Baltijos šalių vizualų ir performanso meną kūrybinio pasaulio centre – Niujorke. Šiuo projektu siekiama skatinti kultūrinę diplomatiją tarp Baltijos šalių, užsienio profesionalų ir auditorijų, padėti užsimegzti naujiems kontaktams, viešinti meno pasiekimus tarptautinėje erdvėje.
Beveik mėnesį trukusiame festivalyje buvo pristatyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos performanso meno įvairovė per istorinę perspektyvą ir šiuolaikinį lauką, kurio ribos išsiplečia nuo vizualiųjų, scenos menų ir poezijos, iki akcijų, performanso, garso ir naujųjų medijų meno. Per parodas, video peržiūras, gyvus performansus, paskaitas, kūrybines dirbtuves ir susitikimus su menininkais buvo pristatytas platus spektras Baltijos šalių meno profesionalų – nuo pripažintų ir gerai žinomų iki jaunų, perspektyvių kūrėjų.
Programoje „3 dešimtmečiai Lietuvos performanso meno. 1990–2022“ pristatomi kūrėjai – nuo žanro pradininkų Lietuvoje, iškilusių kartu su dideliais politiniais ir sociokultūriniais pokyčiais, Sovietų Sąjungos žlugimu, iki jauniausios kartos menininkų. „Video programoje norėjau pristatyti kuo platesnę Lietuvos performanso meno scenos apžvalgą, jos tęstinumą ir kismą per daugiau nei 3 pastaruosius dešimtmečius.
Daugiau koncentravausi į eksperimentinius, avangardinius vyksmus vizualiųjų menų lauke, apeinant (su keliomis išimtimis) teatro, šokio ir garso scenas“ – savo įžvalgomis dalijasi video programos kuratorė, menininkė Vaida Tamoševičiūtė. Pirmajame dešimtmetyje (1990–1999) pristatomi jau į istoriją įėję menininkai, darę įtaką ir vėlesniuose dešimtmečiuose, o kai kurie net ir aktyviai veikę visus 30 metų (grupių „Post Ars“, „Žalias lapas“ nariai). Šie judėjimai aktyvavosi kartu su politiniais bei socio-kultūriniais kismais, buvo kupini pokyčio idėjų ir vitališkos griovimo jėgos.
Antrajame dešimtmetyje (2000–2010) vis dar svarbų vaidmenį atlieka grupiniai, protesto judėjimai (Coolturistės, Uogintai & Archeologai, R. Diržys), taip pat pristatomi ir pavieniai, tuo metu kūrę menininkai. 2011–2022 laikotarpis gausiausias ko gero ne tiek dėl performanso meno suaktyvėjimo, bet labiau dėl pasiekiamumo. Išryškėja daugiau individualių kūrėjų, kurie ieško savo asmeninės kūrybinės raiškos ir naujų idėjų.
„Manau, kad svarbu įtraukti ir naujausius 2020–2022 metų darbus, nes būtent tada, dėl pasikeitusios pasaulinės situacijos, pandeminio laikotarpio, gyvas menas patyrė didžiulį iššūkį ir ieškojo naujų sprendimų, kad išlaikytų gyvą ryšį su žiūrovu per technologijas ir eksperimentus (M. Dirsytė, A. Aleinikovas)“ – teigia V. Tamoševičiūtė.
Parodoje ir video programoje „3 dešimtmečiai Lietuvos performanso meno. 1990–2022“ pristatomi kūrėjai – Post ARS, Česlovas Lukenskas, Aleksas Andriuškevičius, Džiugo Katino archyvas (Žalias Lapas, Džiugas Katinas, Linas Liandzbergis, Gediminas Urbonas, Gintaras Zinkevičius, Gediminas Akstinas), Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Cooltūristės (Laima Kreivytė & Ineta Armanavičiūtė), Redas Diržys, Reda & Arūnas Uogintai, Danas Aleksa, MeKuSa (Darius Vaičekauskas, Edmundas Lukminas, Liudas Andrikis, Karolis Šumskas, Paulius Sadauskas, Vladas Balsys, Clandestinus), Jurga Juodytė, Jurga Barilaitė, Dr.GoraParasit, Non-profit association „Kūrėjų sąjunga“, Artūras Bumšteinas, Daina Pupkevičiūtė, Darius Rakauskas, Monika Dirsytė, Židrija Janušaitė, Goda Žukauskaitė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis, Vaida Tamoševičiūtė, Arnis Aleinikovas.
Žiūrovai „Grace Exhibition Space“ galerijoje taip pat turėjo galimybę išvysti gyvus Godos Žukauskaitės, Židrijos Janušaitės, Vaidos Tamoševičiūtės ir Ingos Galinytės performansus.
Vienas iš festivalio partnerių – galerija „Meno Parkas“ – aktyviai bendradarbiaujanti su menininkais, sudaranti sąlygas ir skatinati kūrybą bei įsitraukimą į šiuolaikinio meno projektus.
Festivalio organizatorius ir kuratorius Al Paldrock (Non Grata) iš Estijos, Lietuvos savaitės programą kuravo Vaida Tamoševičiūtė, festivalį remia Baltijos kultūros fondas.
