Mūsų šalies miškuose sukurtas filmas išsiskiria tuo, kad didžioji dalis jame matomų ateities artefaktų iš tiesų pagaminti, o ne sugeneruoti kompiuteriu.
„Vesper“ dailės departamentui, kuriam vadovavo scenografai Raimondas Dičius ir Ramūnas Rastauskas, komplimentų negaili ir kino industrijos atstovai bei pati filmo komanda, įskaitant ir režisierius Kristiną Buožytę bei Bruno Samper. Dar neatslūgus emocijoms po premjeros R. Dičius ir R. Rastauskas dalinasi įdomiausiomis istorijomis apie kūrybinį „Vesper“ procesą.
Patirties lietuviškuose ir tarptautiniuose kino projektuose abu turite daug. Kuo sudomino kvietimas dirbti su „Vesper“?
Raimondas Dičius: Kai režisieriai mus pasikvietė, jie jau buvo gana rimtai pasiruošę, turėjo koncepciją. Įvertinus vizualinę medžiagą tapo aišku, kad projektas nebus lengvas.
Ramūnas Rastauskas: Gal net neįmanomas (juokiasi). Juk buvo pandemija.
R.D.: Biudžetas, nors atrodo didelis, visgi turėjo ribas. Surinkti komandą, kuri įgyvendintų visas idėjas Lietuvoje, buvo sunku. Paraleliai juk vyko ir kitų filmų, užsienio serialų, kurių biudžetai buvo didesni, filmavimai. Be to, buvo pandemija. Darbas su „Vesper“ vyko per antrąjį, griežtąjį karantiną, kai viskas buvo uždaryta. Kiekvieną dieną nebuvome tikri, ar dirbsime ir rytoj, ar neturėsime ligos atvejo komandoje. Neveikė parduotuvės, reikalingus dalykus siųstis iš užsienio buvo labai rizikinga. Kai kurie siuntiniai atkeliavo, kiti – ne. Tiek daug žmonių, kurie galėtų kokybiškai pagaminti labai specifinius dalykus, Lietuvoje nėra. Taigi prisijungė specialistai iš Belgijos.
R.R.: Karantinas lėmė, kad prarasdavome daug laiko. Negalėjome medžiagų ar įrankių pačiupinėti fiziškai, į įmones neįsileisdavo, o atsisiuntus paaiškėdavo, kad kažkas netinka.
„Vesper“ istorija vyksta ateityje, ar tai reiškia, kad absoliučiai viską turėjote pagaminti, nieko jau sukurto nebuvo įmanoma įsigyti?
R.D.: Taip, tokį pageidavimą išreiškė režisieriai. Viską gaminome. Tai nėra filmas, kuriame būtų daug ateities technologijų – vaizduojamas postapokaliptinis pasaulis, jame daugiau dabarties griuvėsių nei būsimų kartų pasiekimų. Statybos buvo sudėtingos, daug laiko ir pinigų prireikė sendinant įvairius objektus. Net tokius buities rakandus, kaip lėkštės ar įrankiai, teko paruošti specialiai. Nebuvo svarbu, ar tai matysis kino ekrane – ir tikrai ne viskas pateko į galutinę filmo versiją. Siekėme sukurti visą aplinką, kad kiekviename kadre jaustųsi istorijos nuotaika.
Kurti reikėjo net ateities augalus, filme augančius šiltnamyje. Dalį jų gamino belgų specialiųjų efektų kompanija. Augalų apšvietimą organizavome Lietuvoje, kitus specialiuosius efektus taip pat gamino lietuviai.
Vis minite žodį „sunku“, bet akivaizdu, kad jums tai nėra problema. Ar iššūkiai motyvuojant?
R. D.: Adrenalinas tikrai suteikia šarmo, nuobodu nebūna. Miegas neima!
Režisieriai gerai žinojo, ko nori – ar pavykdavo iškart realizuoti jų idėjas, o gal prireikė siūlyti kitus variantus?
R. R.: Ne, kitų variantų neprireikė, stengėmės viziją atkurti kuo tiksliau. Režisieriai atidūs smulkmenoms, tad daug energijos skyrėme net mažiausiems objektams. Susitikimai vykdavo kiekvieną dieną.
R. D.: Pradžioje Bruno dirbo iš namų, tad bendravome „Zoom“ platformoje. Jam atvykus į Lietuvą buvo paprasčiau, susitikimai tapo trumpesni, bet taip, jis dalyvavo visame procese. Kituose projektuose paprastai filmo dailę susiderini iš anksto, aptari detales pasiruošimo etape, ir dirbi savarankiškai, o režisierius į aikštelę ateina tik filmuoti.
R. R.: Galima sakyti, Bruno buvo mūsų departamento narys. Nesu tikras, kaip kituose departamentuose, bet spėčiau, kad mums ir kostiumams skyrė daugiausiai laiko, visgi šiame filme vizualumas yra ypač svarbus.
Kiek jums svarbus filmo, su kuriuo dirbate, siužetas?
R. R.: Žinoma, svarbu – siužetas įkvepia. „Vesper“ idėjos sužavėjo, nors, kaip sakėme, buvo baimės, ar tikrai pavyks jas įgyvendinti.
R. D.: Tokio lietuviško filmo nėra buvę, ir mes tai priėmėme kaip iššūkį.
R. R.: Buvo akimirkų, kai susėdę nebežinojome, ar spėsime.
R. D.: Galiu pasidalinti istorija apie stiklinius indus Vesper laboratorijai. Iš pradžių bendravome su stiklo gamintojais Kaune, tada Panevėžyje, tada procesus sujaukė covid’as. Tada – Praha, ten irgi virusas gamyklą uždarė. Kreipėmės ir į latvius, estus. Surinkome viską po gabalėlį iš įvairių šalių.
R. R.: Eksperimentavome, niekas nebuvo gaminę tokių amorfiškų formų. Režisieriai nenorėjo pramoninių dalykų, indai turėjo atrodyti organiškai, priminti augalus. Ir tai tik vienas iššūkių, ne tik laboratoriją įrenginėjant. Net kėdes perdarinėjome, kad atitiktų filmo nuotaiką. O kur dar statybos?
R. D.: Prireikė ne vieno sluoksnio dažų, kad išgautume reikiamą seno pastato efektą. Viskas, ką pamatysite filme, pavyzdžiui, Vesper dėdės Jono sodyba, kurioje išmontavome šiltnamius, tvoras, yra specialiai filmui pastatyta, pristatyta ar pasendinta.
Kokios mintys apėmė pirmą kartą žiūrint filmą didžiajame ekrane?
R. D.: Pirmą kartą „Vesper“ matėme vasarą Karlovi Varų festivalyje, ir tada dėmesį kreipiau į tai, kas ir kaip padaryta, ieškojau savo klaidų ir to, kas liko už kadro. Juk kai dėlioji filmą, dar gerai nesuvoki, kaip viskas susieis. Taip būna su visais filmais, prie kurių dirbu – dažniausiai stebiu tai, kas yra už aktorių galvų (šypsosi). Bet kuo tikrai galima pasididžiuoti, tai lokacijomis. Jos kitokios. Ir pats filmas savo žanre – kitoks, tai jo privalumas.
R. R.: Raudonuoti tikrai nebuvo ko. Džiaugėmės. Turime už ką padėkoti mūsų suburtai komandai, dirbusiai atsakingai.
* * *
„Vesper“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose.. Filmą sukūrė prodiuserių kompanijos „Natrix Natrix“ (Asta Liukaitytė, Daiva Varnaitė-Jovaišienė, Kristina Buožytė, Lietuva), „Ruble Fish“ (Alexis Perrin, Prancūzija) „1080 Films“ (Benoit Ronald, Belgija).
Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
