H. Schliemanno kontroversija ir Klaipėdos multikultūriškumas
Dar 2016 metais Klaipėda rengė paraišką tapti Europos kultūros sostine ir buvo ieškoma temų, asmenybių, kurios atspindėtų šio krašto kultūrą ir jos sąsajas su Europos istorija. Uostamiesčio istorikai atkreipė dėmesį į H. Schliemanną. „Europos kultūros sostinės 2022“ titulą pelnius Kaunui, ši idėja nugulė į stalčių. Ją Šeiko šokio teatras atgaivino Klaipėdai ruošiantis švęsti 770 metų miesto jubiliejų, o Europai – H. Schliemanno 200-ąjį gimtadienį.
„Manau svarbu, kad Klaipėda nepamirštų savo multikultūriškumo. Spektakliui, skirtam Klaipėdos miesto gimtadieniui pasirinkome ne klaipėdietį, o prūsą. 2023 metais sueis 100 metų, kai Klaipėda priklauso Lietuvai. Kaip būdinga uostamiesčiams, joje ilgą laiką virė įvairių kultūrų katilas. Šis spektaklis – kvietimas neignoruoti šio istorinio konteksto ir taip pat nepamiršti, jog Klaipėda visada buvo Europos kultūros dalimi“ – sumanymą pristatė spektaklio idėjos autorė, Šeiko šokio teatro prodiuserė Goda Giedraitytė.
Ilgai galvota, kad Troja egzistavo tik graikų legendose ir Homero kūriniuose. Prūsų kilmės verslininkas, poliglotas, archeologas-mėgėjas, mintinai citavęs „Iliadą“ H. Schliemannas XIX a. įrodė kitaip. Nuo vaikystės svajojęs atrasti Troją vargu ar būtų tai padaręs, jei ne laimingas atsitiktinumas, nutikęs tuometiniame Memelyje. Per didįjį Klaipėdos gaisrą 1854 metais vienintelis nepraradęs brangaus krovinio – indigo miltelių, jis susikrovė dar didesnius turtus, kurie vėliau leido savo svajonę paversti tikrove.
H. Schliemannas sąmoningai siekė tapti istoriškai reikšmingu asmeniu, todėl stengėsi pagražinti savo biografiją. Jis negailėjo pinigų savo pasiekimų propagandai ir net buvo nusisamdęs asmeninį reklamos agentą. Dėl savo polinkio „pagražinti“, mistifikuoti ir tiesiog meluoti, istorikų, archeologų ir biografų jis vertinamas nevienareikšmiškai. Anot biografo Philippo Vandenbergo, beveik visi H. Schliemanno laiškai parašyti žinant, kad bus paviešinti. Biografas teigė, jog verslininkas buvo „pažeidžiamas žmogus, amžinai susirūpinęs savo reputacija, po kruopelytę kūręs sau tyrinėtojo biografiją“.
Bet pasiekti mokslinį pripažinimą jam sekėsi sunkiai. Dar Trojos atradėjui esant gyvam, jo asistentas suprato, jog ant Hisarliko kalvos egzistavo 9 kultūriniai sluoksniai ir įrodė, kad tasai, kurio įnirtingai ieškodamas verslininkas naudojo sprogmenis, nėra homeriškoji Troja. Paradoksalu, bet įnirtingai ieškodamas „tos“ Trojos, būtent ją ir sunaikino.
Atsargi lyg archeologo šluotelė choreografija, skendinti mėlynuose pelenuose
Kūrėjai pabrėžia – „Indigo. Das Schliemann Projekt“ nėra istorinis spektaklis. Tai abstraktus, nuojautomis ir pasąmonės ženklais „kalbantis“ darbas, tačiau temos susiveda į savikūros, užkasimo, atkasimo-atradimo temas, kuriomis persmelkta H. Schliemanno istorija. Kūrėjus domina, kas paslėpta po tuo fasadu.
„Kaip jis atrodė kitiems buvo svarbiausia. Jo knygose apstu istorijų apie įvykius, kuriuose jis negalėjo dalyvauti, tačiau save „įklijuoja“ ir pateikia kaip faktą. Mes šiandien nuolat gyvename šiame fone: labai lengvai gali formuoti savo įvaizdį, o kiti – spręsti apie tave pagal jį. Pinigai ir jo ambicijos buvo vienintelis tikslas, pateisinantis priemones, nekvestionuojant vertybių.“ – apie spektaklio aktualumą pasakoja choreografė Agnija Šeiko. Spektaklio atmosferą choreografė apibūdino kaip paslaptingą, meditatyvią. Joje leidžiama laikui tekėti. Kaip ir archeologijoje, jai reikia laiko, atsargumo ir kruopštumo.
„H. Schliemannas išsprogdino visas kitas Trojas, kad surastų „tą“ ir taip sunaikino tai, ko ieškojo. Todėl spektaklyje viskas vyksta atsargiai, kad tie sprogimai neįvyktų, o jeigu įvyksta, kas po to lieka? Tyrinėjame, kaip atsiranda šis monstriškumas, kiek jame lieka žmogiškumo, kaip iš tų griuvėsių vėl surinkti save.“ – kūrinio nuotaiką apibūdino A. Šeiko.
Abstraktumas, rytietiškumo ir modernumo derinys, archeologijos įtakos ryškios ir scenografijoje, kostiumuose bei Donato Bielkausko kuriamoje muzikoje.
„Šokėjai išsivynioja iš mumijas, iškasenas primenančių paltų, iš po kurių kyšo mėlyni marškiniai. Viso spektaklio metu scenoje sninga mėlynais pelenais, kurie pamažu užkloja visą sceną ir panardina šokėjus iki pat kelių. Indigo atspalvių drabužiai ima susilieti su pelenais, o tada laukia dar vienas išlukštenimas iš kurio, kas žino, gal pasirodys gyvi žmonės“ – vizualiąja spektaklio „Indigo. Das Schliemann Projekt“ dalį pristatė kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė ir scenografė Sigita Šimkūnaitė.
Spektaklis yra Klaipėdos 770 gimtadienio programos dalis.
