„Pirmoji banga“ prakalbins nebylų japonų kiną – dalyvaus vienas iš nedaugelio profesionalių benshi pasakotojų

Šiais metais, minėdamas Lietuvos ir Japonijos draugystės šimtmetį, „Scanoramos“ satelitinis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ paruošė ypatingą programą.

Rugsėjo 15–18 dienomis „Skalvijos“ kino centre žiūrovai turės unikalią galimybę sudalyvauti seansuose, kuriuose itin retai rodomus japonų filmus lydės šios šalies kino tradicijai unikalus pasakotojas.

Pirmieji japonų filmai dažniausiai nebūdavo filmais tiesiogine šio žodžio prasme. Tai buvo statiška kamera filmuoti kabuki teatro pasirodymai. Tačiau po Rusijos ir Japonijos karo sustiprėjusi Japonijos ekonominė padėtis paskatino pramogų industrijos evoliuciją, kurį neapėjo ir kino.

Nors garsas į Japonijos kiną atėjo gana vėlai, galima teigti, kad ankstyvasis kinas Japonijoje niekuomet nebuvo „nebylus“ – filmus įgarsindavo specialus filmo komentatorius benshi.

Sceniniai komentarai buvo įprasta japonų teatrinės kultūros dalis, todėl komentatoriaus poreikis ankstyvojo kino laikotarpiu atrodė tiesiog įprastas – kinui sparčiai populiarėjant pirmieji benshi atėjo būtent iš sceninės aplinkos. Taip benshi tapo tiltu, jungiančiu teatrinę tradiciją Japonijoje su naująja judančio vaizdo kultūrą.

Paprastai benshi sėdėdavo prie kino ekrano ir komentuodavo filmo siužetą, tam tikrose vietose įgarsindami ir intonuodami filmo veikėjus, taip jų dialogams ir filmo situacijoms suteikdami gyvą emocinį tonusą. Benshi taip pat neretai pradėdavo filmo demonstravimą nuo įvado į filmą, supažindindami žiūrovus su jo siužetu ir kontekstu. Tai buvo ypač svarbu užsienio kino produkcijai, nes būtent benshi tekdavo papasakoti žiūrovams apie kultūrines, geografines, netgi istorines užsienio filmo subtilybes.

Šie pasakotojai neabejotinai buvo pagrindinis Japonijos žiūrovų traukos į kino peržiūras objektas. Tai galima suprasti ir iš to, kad vienas pirmųjų kinui skirtų žurnalų Japonijoje, savo pirmojo numerio viršelyje vaizdavo ne aktorius, ne kino filmų kadrus, bet būtent benshi.

Šiemet ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ dalyvaus vienas nedaugelių iki šiol dirbančių profesionalių benshi pasakotojų – Ichiro Kataoka, o jo pasakojimai lydės vienus svarbiausių iš nebylių japonų filmų.

Vienas jų – „Gyvatė“ (Orochi, 1925) – buvo kurtas specialiai numatant vietas benshi komentarams. Jis demonstruoja to meto kino kūrėjų politinį skepsį, novatorišką ir net maištingą požiūrį į samurajų instituciją ir Japonijos sociumą. Dėl šių priežasčių filmas buvo cenzūruotas, o kai kurias scenas netgi reikėjo perfilmuoti.

Kitas kūrinys, kurį prakalbins festivalio svečias – pelnytai vienu garsiausių visų laikų japonų režisierių laikomo Kenji Mizoguchi juosta „Vandens burtininkė“ (Taki no Shiraito, 1933). Manoma, kad būtent „Vandens burtininkė“, kurioje vaidino žymūs to meto aktoriai Tokako Irie ir Tokihiko Okada, Japonijoje įtvirtino K. Mizoguchi kino meistro statusą.

Japonijos ankstyvajam kinui skirtą programą baigs S. Yamanakos filmas „Milijono verta puodynė“ (Tange Sazen yowa: Hyakuman ryô no tsubo, 1935). 2019 m. „Pirmosios bangos“ žiūrovai jau galėjo susipažinti su paskutiniu prieš mirtį S. Yamanakos sukurtu filmu „Samurajus ir garbė“ (Ninjô kami fûsen, 1937) – dramatiška, tragiška ir kartu daug socialinės kritikos bei politinių tonų turinčia istorija. „Milijono verta puodynė“ pasirodė pora metų anksčiau, o susidomėjimą juo turėtų kelti ir faktas, kad tai vienas pirmųjų garsinių Japonijos filmų.

Pagrindinis ir akivaizdžiausias filmo „Milijono verta puodynė“ sluoksnis yra komedija. Tačiau po juo jaučiama ir drama su trupučiu tragedijos poskonio. Režisieriaus kūrybinėje raidoje žymę paliko ženklūs Japonijos politiniai pokyčiai: įsivyraujantis kraštutinis nacionalizmas, augantis militarizmas, stiprėjanti cenzūra, invazijos į kaimyninių šalių teritorijas. Šie ženklai pranašavo šalies ėjimą vienu pražūtingiausių kelių savo istorijoje, atvedusių iki Antrojo pasaulinio karo tragedijos.