Savo kaip skulptoriaus karjerą Oka pradėjo būdamas dvylikos, kuomet išvyko į vienintelę amatų pagrindus suteikiančią mokyklą Balyje. Nors iš pradžių jis tikėjosi, kad medžio drožyba taps tiltu, nutiesiančiu kelią į tapymą, laikui bėgant skulptūrų kūrimas tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.
„Trejus metus gyvenau ir mokiausi amatų, po to įstojau į vidurinę menų mokyklą, kad galėčiau mokytis tapybos. Pabaigęs dvylika klasių, studijas tęsiau meno institute, tačiau jo taip ir nepabaigiau. Nusprendžiau grįžti prie medžio drožybos, nes supratau, kad pamilau skulptūras. Nors mokantis teko prisiliesti ir prie kitų medžiagų – stiklo pluošto, akmens – medis užima itin reikšmingą vietą mano širdyje“, – sako meistras.
Iššūkius keliantis ir vis stebinantis komfortas
Šiandien Oka jau bene septynerius metus gyvena Vilniuje su savo žmona Egle ir dviem dukromis bei dirba laisvai samdomu skulptoriumi. Vasarą jis užsiima su medžiu, nes darbuotis galima lauke, o žiemą gamina ledo skulptūras.
Oka dažniausiai medį vis dar drožinėja „senoviniu“ būdu – su kaltais ir skaptukais, nors būdamas Lietuvoje įsisavino ir drožinėjimą su elektriniais įrankiais, pastarieji praverčia ir dirbant su ledu.
„Kai persikėliau į Lietuvą, medžio drožyba buvo vienintelis dalykas, kuriuo galėjau užsiimti, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Žinoma, galėčiau plauti lėkštes restorane arba dirbti su kompiuteriu, tačiau tai man sukeltų gerokai daugiau streso“, – juokiasi pašnekovas.
Meistras dirba ilgai – didesnis jo projektas gali tęstis net vienerius metus. Oka pažymi, kad medį jis laiko viena sudėtingiausių medžiagų, kurios apdirbimas nuolat kelia naujus iššūkius.
„Vis dėlto per šiuos metus medžio drožyba spėjo tapti tikra komforto zona. Nepaisant to, medis visada randa būdų, kaip mane nustebinti“, – teigia meistras.
Puoselėja medyje slypinčią gyvybę
Oka toliau pasakoja, kad Balio gyventojai turi išskirtinai stiprų ryšį su medžiu. Čia jis matomas ne kaip medžiaga, o kaip gyvybė. Todėl, kai tik gali, drožinėjimui meistras renkasi negyvą medieną.
„Kartais nuvažiuojame į įvairias gamyklas ir atsirenkame medieną, kuri nebebus panaudojama. Ji būna neįprastos formos, suskilinėjusi. Tačiau tame slypi didžiausias grožis. Galima sakyti, kad gamta šią medžiagą jau išdrožinėjo savaip, o man tai tiesiog reikia pratęsti“, – pabrėžia pašnekovas.
Meistras pažymi, kad jis su medžiu visada stengiasi daryti tai, ką pastarasis jam sako: „Jeigu medžio viduje slypi ežiuko forma, drožinėti pelėdą yra beprotiškai sunku. Vietoje dienos ar dviejų užtrukti galima ir dvi savaites ar dar ilgiau. Kai panaudoji savo ego ir per jėgą keiti medžio esybę, prarandama jame slypinti gyvybė. Tai matosi ir pašalinių akimis, stebint rezultatą iš šono. Tačiau pasirinkus teisingai, atsiskleidžia ypatingas grožis.“
Darant geriausia, ką gali, visa kita ateina savaime
Kalbėdamas apie dvi dienas truksiančias medžio improvizacijas „WOOD FEST“ festivalyje, Oka sako, kad jo darbo objektas paaiškės spontaniškai.
„Pastaruoju metu mane domina lietuvių pagonių dievai, įvairios legendos, tad galimai improvizacijos bus susijusios su šiomis temomis. Tačiau jas norėčiau paįvairinti detalėmis iš savo kultūros, paversti tai savu kūriniu. Juk 13 tūkstančių kilometrų keliavau ne tam, kad kopijuočiau – noriu parodyti, kad mano atvykimas yra prasmingas“, – teigia meistras.
Pasakodamas apie savo lūkesčius festivaliui, Oka akcentuoja, kad jo tikslai – pasidalinti dalele savęs ir atiduoti visas jėgas.
„Gyvenime vadovaujuosi tokiu požiūriu – daryk geriausią, ką gali, o visa kita ateis savaime. Kai dirbu, viskas pirmiausia sukasi aplink mane, nes aš – vienintelis, už ką galiu būti pilnai atsakingas. Todėl stengsiuosi iš visų jėgų festivalyje sukurti pozityvią atmosferą, o visa kita ateis savaime. Panašiai žvelgiu ir į laimę – žmonės dažnai sako, kad iš pradžių noriu kažką turėti ar kažką padaryti, o tada jau būsiu laimingas. Aš mąstau priešingai – pirma esu laimingas ir tik tada darau. Jei nebūsiu laimingas, mano skulptūros bus nieko vertos“, – sako Oka.
Akiratį plės jau aštuntą kartą
Okos improvizacijas su medžiu „WOOD FEST“ lankytojai galės stebėti rugsėjo 9–10 d., Anykščių menų inkubatoriuje, įsikūrusiame senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje, prie pat Anykštos upelio.
Taip pat festivalio svečiai galės stebėti ir kitų medžio drožėjų – VDA Kauno fakulteto studentų, Roberto Gritėno, Valdo ir Luko Pelegrimų – kūrybinius procesus. Be to, lankytojus stebins platus spektras kitų veiklų – nuo paskaitų, ekskursijų ar filmo peržiūros. Festivalį vainikuos jo metu Okos sukurtos skulptūros aukcionas.
Kūrybinių industrijų festivalį „WOOD FEST“ organizuoja Anykščių menų inkubatorius. Tai – jau aštuntas kartas, kuomet rugsėjo pradžioje organizuojamas renginys leidžia lankytojams pažinti vis skirtingą kūrybinių industrijų sritį ir medžiagą. Tokiu būdu ankstesniais metais jau buvo prisiliesta prie popieriaus, stiklo, vilnos metalo ir dar daugiau.
