M.Sargsyano filme „Tvano nebus“ vaizduojamas karo matricoje sukurtas pasaulis. Pavargęs pagrindinis veikėjas, Pulkininkas, dūlina po išblukusį kraštovaizdį, kuriame neįmanoma net svajoti apie taikią tikrovę. Pulkininkas kaip feniksas krinta ir vėl keliasi, iš naujo kartodamas ciklą, sumaišydamas košmarą su tiesa. Senstelėjęs, pavargęs ir viskuo nusivylęs pulkininkas, kurį vaidina V. Masalskis, kalba apie tai, kaip dabar gyvename, apie mūsų istoriją ir mūsų realybę.
Nuo penktadienio M.Sargsyano filmas „Tvano nebus“ – Lietuvos kino teatruose.
– Šiandien šypsotės, o iš kino ekrano dvelkia begalinis nuovargis ir nusivylimas. Kaip manote, ar metai nuvargina žmogų?
– Bėgant metams gyvenimą ir daugelį jo reiškinių pradedi matyti kitaip. Pradedi galvoti, kad tas matymas gerokai skiriasi nuo to, kurį turėjai, kai buvai dvidešimties. Didžiosios Paslapties, Mirties atradimai prasideda gerokai vėliau. Man įdomu stebėti, kaip senstu, matyti, kad rankos nebe tokios pajėgios, kad sąmonė silpsta, dingsta atmintis. Visada sakau, kad turime mokytis stebėti save iš šalies, tarsi per mus stebinčios kameros, o gal – Dievo akį.
Džiaugiuosi filmo režisieriaus Marato empatija, menininkas privalo būti empatiškas, turi jausti kito žmogaus kančias. Maratui karo tema yra labai svarbi, ji neišgalvota. Man patiko, kad jis nenuėjo lengviausiu keliu – nerodė mums karo baisumų ir žiaurumo ar perdėto heroizmo, žiūrovui jis pateikė daugybę potemių. Jose – ir suokalbiai, ir parduodami organai, ir karo propagandos tema. Mano nuomone, filmą būtina pažiūrėti iki pabaigos, – tai įdomiausia dalis, tarsi apverčianti viską aukštyn kojomis.
Maratas – įdomus, nuoširdus menininkas, neabejoju, jis dar parodys, ką gali.
– Toji karo kasdienybė filme – gąsdinanti. Tačiau ji turbūt tokia ir yra, kai mirtis nebetampa įvykiu, o taikoje gyvenantys žmonės nebeskaičiuoja aukų?
– Mes daug ką šitame filme turime susifantazuoti: sprogimus, lavonines, sprogmenų sandėliukus, karo belaisvius, jų kankinimus, pasirinkimą tarp gyvybės ir mirties. Atvirai kalbant, man liūdna, kad pavargome nuo Ukrainos, kad pasaulis pradeda nuo jo pavargti, o Europa užsimena apie galimas paliaubas. Man taip šlykštu! Matyt, akys atsimerks, kai karas atsiras šalia mūsų, kaip šalia tų ukrainiečių. Jie yra jame, jie kovoja, veikia, prisitaiko. Kai karą stebi iš tolo, nugali hedonizmas – mūsų sotus, sultingas gyvenimas.
– Valentinai, ar režisieriaus patirtis jums padeda, o gal – trukdo, kai kuriate vaidmenį?
– Anksčiau, kai buvau jaunas, mėgindavau patarinėti režisieriams, siūlyti. Dabar suprantu, kad siūlyti nieko negali, nes režisierius mato bendrą vaizdą, jis filmuoja savo viziją. Mes daug kalbėdavomės su Maratu, jis mielai priimdavo mano siūlymus. Buvo įdomu su juo dirbti, nes jis viską mato – pervaidinimus, tai, kad aktoriai norėtų pasakyti daugiau, nei jiems reikia.
– Galima manyti, kad filmo režisierius skelbia pranašystę – tada, kai filmas buvo pradėtas kurti, jis nebuvo toks aktualus...
– Nėra čia jokių išskirtinių ženklų, tikrai. Režisierius tiesiog gerai mato ir girdi, jis jaučia pasaulį. Galiu jums pasakyti tą patį, ką sako Maratas, – karas prasidėjo kur kas anksčiau, aš kariauju nuo 2014-ųjų. Nuo tada miegu su ausinėmis ir neišlipu iš „Youtube“. Aš galiu gerai įsivaizduoti, ką reiškia banditas su automatu ir ką reiškia gyventi teritorijoje, į kurią jis ateina. Kad jis gali išprievartauti tavo žmoną, subadyti tave peiliu, atimti iš tavęs automobilį, tavo turtą. Kad vieną dieną jis gali atidaryti mano sodybos vartus...
Jei Maratas filmo scenarijų būtų pradėjęs rašyti kokiais 2008-aisiais, sakyčiau, tai – įžvalga, tačiau karas jau buvo, tik mes jo nepastebėjome, – kažkoks kenčiantis Ukrainos gabaliukas. Net patys ukrainiečiai buvo tai pamiršę.
Mes turime reikalą su begaliniu barbaru. Rodos, technologijos pažengė labai toli, tačiau jaučiuosi gyvenantis karaliaus Vytauto laikais, kai Aukso orda ėjo į Europą. Taip pat naikindama viską ir griaudama – barbarai. Dabar tą patį matome, tai netikėta ir labai baisu. Man atrodo, Maratas gerai tai perpratęs.
– Valentinai, iš ko surinkote savo vaidmenį? Ar jums teko tarnauti sovietų kariuomenėje?
– Neteko. Buvau sau davęs žodį, kad netarnausiu rusams, ir man pavyko to išvengti. Neatsišaukiau, kai kvietė, neprisiregistravau. Dvejus metus dirbau teatre, kol mane surado, o tada pradėjau eiti per ligonines, melavau, daviau kyšį, kad pripažintų netinkamu.
Vaidmenį kurti man padėjo vaizduotė. Netarnavau kariuomenėje, tačiau labai gerai žinau ir apie ją, ir apie pokario kovas, esu prisiklausęs pasakojimų. Vaikystėje, pamenu, lovoje atsigulęs kariaudavau, buvau tiek prisifantazavęs, kad galėčiau nueiti į mišką, parodyti, kaip iškasti bunkerį ir kaip jame gyventi.
Nebūtina pačiam išgyventi, kad suvaidintum, užtenka įsivaizduoti.
– Jeigu staiga karas mus ištiktų, esate jam pasirengęs?
– Nelabai, gal kruopų daugiau nei įprasta namuose. Druskos pirkau, nes iš parduotuvių pradėjo dingti. Turbūt esu per senas paimti ginklą, kurio nė valdyti nemoku. Tačiau mane džiugina jaunųjų užsidegimas, – daug mano studentų įstojo į Šaulių sąjungą. Tą patį daryčiau jų vietoje, o jei reikės, sugalvosiu, kaip kovoti ir kokiomis priemonėmis.
– Ar po „Tvano nebus“ dar jus pamatysime kino ekrane?
– Vaidinau filme „Nova Lituania“, dabar pasirodė „Tvano nebus“. Labai džiaugiuosi pastarųjų metų Lietuvos kinematografija, esu nustebintas, kokia kino kultūra egzistuoja, koks aptarnavimas, kaip dirba komanda – operatoriai, technikai, vadyba. Ir nepaprastos pagarbos žmogui, vietai, kurioje filmuojama, kiekvienam daiktui.
Buvau pirmasis, kuris rėkiau, kad negalima griauti Lietuvos kino studijos, tačiau dabar matau, kokia puiki jaunų kino žmonių bendruomenė gimė ant tų griuvėsių. Jie atsakingi, punktualūs, žino, ką turi padaryti, ir daro. Visai kitaip nei teatre. Teatro mes nesugriovėme, užtat turime, ką turime, – biudžetinį, pavargusių žmonių teatrą. Šitą problemą ateityje turėsime kažkaip spręsti.
M. Sargsyano kino filmas „Tvano nebus“ šalies kino teatruose – nuo rugpjūčio 19 dienos.
