Dirba be pertraukų
Gyvenęs Panevėžyje, Zarasų rajone, Vilniuje, galiausiai V. Ulevičius įsikūrė sodyboje Krakėse, kur iki šiol gyvena, ir kur įkurtas jaukus medžio skulptūrų muziejus. Kaip pagarbos kūrėjui ženklas Kėdainių 650 – ojo gimtadienio šventėje, rugsėjo 9-osios vakarą, miesto parke, V. Ulevičiui bus įteiktos Kėdainių krašto garbės piliečio regalijos.
Tautodailininkas, kalbėdamas apie savo kūrinius ir rodydamas solidžius apdovanojimus, atviras – kuria ne dėl jų, savo darbuose jis nori įamžinti svarbiausius Lietuvai ir lietuviams įvykius.
Kaip sako pats kūrėjas, jis nėra nei nuolankus, nei paklusnus, visuomet turi savo nuomonę, ir ją atvirai išsako. Vieniems tas patinka, kitiems ne, tačiau abejingų nėra.
„Pradėdamas kurti, turiu įsikūnyti į personažą ir dirbti. Mano vartai užrakinti, kad niekas netrukdytų, nes dirbu kone visą laiką: neturiu nei atostogų, nei savaitgalių“, – kalbėjo menininkas.
Pašnekovas pripažįsta: nors Vilniuje komforto netrūko, nuo 1984-ųjų gyveno viename sostinės mikrorajonų ir darbavosi studijoje, tačiau būtent gyvendamas Krakėse sukūrė daugiausia savo darbų, paminklų, koplytstulpių, rūpintojėlių, kryžių, mitologinių būtybių, kurie iškeliavo ir puošia Kėdainius, Panevėžį, Plungę, Italiją ir kitus miestus, dalis iš kelių šimtų darbų įkurdinti jo paties sodyboje Krakėse.
Teko menininkui gyventi ir JAV, kur kelis mėnesius kūrė, tačiau, pripažįsta: gyvenimas svajonių šalyje nesužavėjo.
Kūriniai išsibarstę po visą pasaulį
Italijos Bardi miestelyje pastatytas V. Ulevičiaus sukurtas koplytstulpis kardinolui Antonio Samore, Romoje – Šv. Kazimiero skulptūra.
2008-aisiais Romoje įrengta nuolatinė personalinė V. Ulevičiaus skulptūrų paroda – jai padovanota 20 ąžuolinių skulptūrų.
Prie universiteto Tartu mieste stovi profesionalaus medžio drožėjo V. Ulevičiaus sukurta 5 metrų aukščio „Lietuvaitė“, išsiskirianti tautiniais drabužiais.
Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus Kėdainiuose eksponuojama maždaug pusšimtis kūrinių, sukurtų Krakėse. Keliasdešimt jų – Panevėžyje ir Plungės dvaro rūmuose. Penki darbų muziejai, pašnekovo žodžiais, atsirado jo iniciatyva, pritarus miestų vadovams: suradus patalpas, sutikus kūrinius saugoti ir prižiūrėti, darbai iškeliavo į skirtingus, paties kūrėjo gyvenime brangius, miestus. Tiesa, pripažįsta, ne visi suprato, kaip galima darbus tiesiog dovanoti.
Pašnekovo žodžiais, jam nėra svarbu, kur gyvena jis pats, daug svarbiau tai, ką jis paliks visuomenei, todėl darbų ekspozicijų įkūrimu itin rūpinosi.
Apžiūrinėjant drožinius, V. Ulevičius atviravo, jog jo kūryboje viskas prasideda nuo idėjos. Ir nors sulaukia užsakymų, menininkas pabrėžia: svarbiau nei jie – jam išreikšti save.
„Yra tokių, kurie baigia mokslus, bet nedirba, nes negauna užsakymų, apauga samanomis. Dirbti būtina. Aš užsakovų, kurie kreipiasi į mane, paklausiu, ko jie nori, o kaip daryti – mano reikalas. Netrukdykite man dirbti. Jei pradėsite mane mokyti, aš padarysiu, bet nebus gerai“, – savo filosofiją dėstė menininkas.
Paklaustas apie išsilavinimą pašnekovas pasakojo visuomet atsakantis: baigė du universitetus, mokosi trečiajame: senelio, tėvo ir savo paties – tarsi amžinas studentas.
Būtent bendraudamas su žmonėmis, jis teigia pasiimantis tai, kas jam svarbu, arba duodantis kitiems – tai kone pagrindinė kūrėjo taisyklė, kurios visuomet laikosi.
„Žmogus yra viskas. Nesvarbu, kokios jo pareigos. Mane gerbia už lietuviškumą. Aš to nedarau specialiai, man taip išeina, aš taip mąstau ir toks esu. Išliekamoji vertė – ne tai, ką gauni, o ką duodi. Svarbiausia – ne nugyventi metai, svarbiausia, ką duodi kitiems. Jeigu būčiau garsiai gyręsis, kad tiek darbų padarysiu, daug kas būtų nepatikėjęs. Įrodžiau, ką žmogus gali nuveikti, jei daro. Ką reikia dėl to paaukoti? Save atiduoti. Ar nesigailiu? Nėra kada gailėtis“, – dėstė V. Ulevičius.
Menininko kūrinių temos įvairuoja: istorija, mitologija, religija. Kaip apibendrino pats pašnekovas, jo bene svarbiausia tema jo kūryboje – žmogaus gimimas, gyvenimas ir mirtis.
Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato darbuose užfiksuotas Sąjūdis, Sausio 13-oji. trijų kryžių kompozicija žuvusių Kėdainių krašto žmonių atminimui, paminklas Sausio 13-osios aukoms – Alvydui Kanapinskui ir Vytautui Koncevičiui atminti, Lietuvos šimtmetis, Kristaus kančios kelias, šachmatai „Žalgirio mūšis“. Įamžinta ir Černobylio atominės elektrinės tragedija, skulptūrų ansamblis „Senieji amatai“, įamžintos svarbiausios Lietuvos kovos.
Kaip teigė pašnekovas, matydamas, kas vyksta, visuomet skuba įvykius įamžinti drožiniuose.
Medžiu susižavėjo dar vaikystėje
Paprašytas prisiminti kūrybos kelio pradžią, V. Ulevičius pabrėžė, jog kiekvienas žmogus talentingas, tik ne kiekvienas tą talentą atranda.
„Atradęs talentą, tampi jo vergu, nes dirbdamas savo darbą ieškai tobulybės. Be klaidų negaliu išgyventi nė vienos dienos. Niekas negali. Mano visi darbai su klaidomis, kurių nemato kiti, tik aš. Štai, mano darbas šachmatai „Žalgirio mūšis“, dabar kitaip galvoju ir kitaip juos daryčiau“, – svarstė menininkas.
Būdamas maždaug septynerių, kuomet tėvas buvo dingęs, šeima neturėjo pastogės, trūko maisto, V. Ulevičiui teko miške ganyti karves. Ten pradėjo drožinėti, pirmiausia, švilpukus ar gyvūnų figūrėles.
Mama pradžioje netikėjo, kad tai – jos sūnaus kūriniai. Vėliau V. Ulevičius užsiėmė sportu, turėjo kitų pomėgių, tačiau laisvalaikiu vis kūrė.
Kai kurie juokdavosi, esą žmogus turi šeimą, o drožinėja žaislus, tačiau būtent taip prasidėjo jo – medžio drožėjo – kelias.
Kūrybą vienijančios temos
„Paminklai statomi ne mirusiems, o sau kiekvienas turi pasistatyti paminklą, pirmiausia, gerais darbais. Dirbti taip, kad apie tave kalbėtų ir tave prisimintų“, – pabrėžė tautodailininkas.
Vedžiodamas po sodybos klėtelėje įrengtą muziejų, menininkas pabrėžė, jog kiekvienas jo kūrinys turi filosofinį pagrindą. Pavyzdžiui, kryžius – materialinio ir dvasinio pasaulio sąjunga.
Pašnekovas prisiminė, vienintelį kartą suskaldęs ir išmetęs nepavykusį kūrinį. Po kurio laiko jį atnešė netyčia radęs žmogus, paprašė suklijuoti. Supratęs, kad tai jo paties darbas, atsisakė, tačiau, kaip pripažino, nuo to karto niekada nebenaikina kūrinių, mat suprato – iš klaidų reikia mokytis.
„Mano tikslas – savo menu žmogų daryti geresnį. Darbo daug, o kūrybos temos tos pačios: nuo gimimo iki mirties, tik kitaip suprantamos ir matomos. Be to, savo menu noriu iššifruoti legendas ir pasakas“, – paaiškino tautodailininkas.
Eglė žalčių karalienė, religinės temos, baltiškoji kultūra, istorijos momentai, metų ciklas, kultūros ir meno žmonės, net skulptūra, skirta pasaulį prieš kelerius metus sukausčiusiam koronavirusui – visa tai sukurta vieno žmogaus rankomis.
Tik dirbdamas, anot V. Ulevičiaus, jis užmiršta, kas pasaulyje bloga. Žinoma, jis norėtų, kad visi būtų geri, sykiu tiki: tam pirmiausia reikia būti geram pačiam. Jei nori išjudinti pasaulį, visų pirma, privalai išjudinti save.
