Ireną pažįstantys žmonės darbščią moterį vadina auksaranke. Ji nuolat išbando naujas veiklas: susipažino su keramikos paslaptimis, pynė iš vytelių, vėlė iš vilnos, dekoravo stiklą, kūrė vestuvių dekoracijas.
Mintis užsiimti iki tol nepažinta kūryba ir įkurti švytinčių skulptūrų galeriją gimė atsitiktinai.
„Prieš kelerius metus mums atvežė malkų ir išvertė kieme. Naktį žiūriu – malkos tamsoje švyti. Iš pradžių net išsigandau. Išsiaiškinau, jog tamsoje mediena švyti, kai ant jos apsigyvena bioliuminescensiniai kelmučiai.
Žinojau, iš kur mums buvo vežtos malkos, todėl nuvažiavome į tą vietą, suradome patręšusią medieną, kad įsitikintume savo akimis“, – pasakojo Irena, kurią tas gamtos reiškinys tarsi užbūrė.
Moteris suko galvą, kaip švytėjimą būtų galima įkūnyti meno kūrinyje, ir nusprendė daryti švytinčias skulptūras.
Iš mamos meninę gyslelę paveldėjęs Martynas pritarė šiai idėjai. Prasidėjo judviejų ilgas ieškojimų ir atradimų laikotarpis.
Kūrybos procesas truko penkerius metus
„Pirmiausia iš putplasčio išskaptavome figūras, jas padengėme glaistu, apdengėme poliesteriniu audiniu.
Iš dervos ir kitokių komponentų darėme formas. Nuluptose formose supresavome permaltą kartoną. Jis ilgai džiūva.
Po to darėme skulptūrų apdailą. Domėjomės, kuo jas apglaistyti, kad švytėtų. Į masę dėjome kreidos, pelenų“, – šiek tiek kūrybos paslapčių atskleidė Irena.
Tie, kas galerijos skulptūras matė tik socialiniuose tinkluose, ko gero, pamanė, jog jos paprasčiausiai apšviestos įvairiaspalvėmis lemputėmis, kurių nesimato.
Nieko panašaus! Tai abiems Kačkauskams būtų pernelyg paprasta ir net primityvu.
Irena paaiškino, jog skulptūros prisigeria šviesos, o po to ją išspinduliuoja, nėra jokių lempučių.
Švytėjimas visu grožiu atsiskleidžia ir stulbina tamsoje, kai aklinai užtraukiamos galerijos užuolaidos.
Tada pasigirsta tylūs gamtos garsai, sustiprinantys lankytojų emocijas.
Irena sakė, jog jai buvo pasiūlyta patentuoti švytėjimą sukeliančią medžiagą, tačiau moteris dar dvejoja: „Labai ilgas procesas. Gaila laiko“.
Kodėl galerijoje įsikūrė vienaragis, elnias, didžiulės gėlės?
„Mes visada ieškojome naujovių. Skulptūras į visumą sujungėme pagal Vištyčio apylinkių legendas.
Elnias devyniaragis lyg iš miško, lyg iš griuvėsių išneša žmonėms mėnulį, kad šviestų.
Vienaragis yra Vištyčio herbe, o akmuo tapo galerijos širdimi“, – paaiškino Irena, patikinusi, jog menas jai yra įdomus gyvenimo procesas.
Galerija tarpukario laikų raudonplyčiame name, pačiame miestelio centre, oficialiai duris atveria tik savaitgaliais.
Tačiau norintieji apsilankyti šiokiadienį, jei tik Irena neišvykusi, bus įleisti į galeriją: „Aš gyvenu šalia, per 5 minutes ateinu“.
Švytinčios skulptūros sulaukia didelio dėmesio
„Atvažiuoja daug meno žmonių, o pastaruoju metu – daug lenkų. Matyt, vieni per kitus paskleidžia žinią, nes mes niekur nesireklamuojame, tik feisbuke.
Užsuka iš užsienio grįžę lietuviai. Vasarą Vištytyje poilsiauja daug žmonių.
Dažnas mums sako: „Visur buvę, daug keliavę, bet nieko panašaus nematėme“.
Žmonės mėgsta fotografuotis prie švytinčių skulptūrų. Sako, po to norai išsipildo“, – pasakojo Irena.
Viename gražiausių Suvalkijos kampelių gyvenantys Kačkauskai mėgsta pasivaikščioti Vištyčio apylinkėse, daug fotografuoja, o po to įvairius gamtos objektus atkartoja skulptūrose.
Be pastarųjų galerijoje demonstruojami, kaip vadina kūrėjai, „Priešistoriniai gyvūnai“. Tai yra dreifuojančios medienos liekanos, Vištyčio ežero bangų išplautos į krantą.
Jei susidaro norinčiųjų grupelė, Irena organizuoja edukacinį užsiėmimą „Samanų magija“.
„Noriu, kad žmonės, atėję į šią galeriją, pamirštų savo bėdas ir pailsėtų“, – apie savo ir sūnaus kūrinių paskirtį sakė Irena.
Jos kai kas klausia, kokių rėmėjų turi galerija, juk reikia mokėti patalpų nuomą, pirkti medžiagas skulptūroms.
„Niekas mūsų neremia. Išsilaikome tik lankytojų dėka.
Galeriją kūrėme, kai aš dar dirbau, mano 26 metų sūnus užsiima internetine prekyba. Taip ir išsilaikome.
Neseniai sukūrėme nedaug nedidelių suvenyrų. Norėjome tik pabandyti, ar jie ką nors sudomins.
Pirmieji lankytojai viską ir išsinešė“, – šypsojosi Irena.
Moteris save vadina būsima senjore
„Uždarė mūsų mokyklą, kurioje dirbau 20 metų. Išėjau į išankstinę pensiją. Iki tikros – treji metai.
Neieškojau darbo. Viskas gerai – turėsiu daugiau laiko kūrybai“, – optimistiškai kalbėjo neįprastos galerijos įkūrėja.
