Užutrakio dvare šia proga pasirodė Vilmanto Karaliūno diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras, smuiku griežė tarptautiniu mastu pripažinta smuikininkė Liv Migdal.
„Viena žaviausių mūsų laikų smuikininkių, savo instrumentu kurianti tembrus, kurie pakeri publiką!“ – taip muzikos žinovai pristato Vokietijos smuikininkę L.Migdal. Smuikininkė yra pelniusi daugybę apdovanojimų, vienas svarbiausių – prestižinė „International Classical Music Award“ nominacija. Ji buvo skirta už L.Migdal albumą, kuriame įrašyti A.Piazzollos kūriniai.
Melburnas, Hamburgas, Berlynas, Oslas, Šanchajus: L. Migdal pasirodo pagrindinėse koncertų salėse visame pasaulyje. Puikūs tarptautinės muzikos kritikos atgarsiai ir daugybė muzikos prizų už visus baroko epochos įrašus, įskaitant atliktus su pianistu Marianu Migdalu, taip pat Antonio Vivaldi ir A.Piazzollos „Metų laikai“, nominuoti tarptautiniam klasikinės muzikos apdovanojimui (ICMA) su Vokietijos kameriniu orkestru.
Nuo ankstyvųjų koncertų L.Migdal pelnė daugybę tarptautinių muzikos apdovanojimų ir stipendijų, įskaitant „First Prize International Ruggiero-Ricci“ smuikininkų konkurse Zalcburge, tarptautiniame „Hindemith Competition“ Berlyne, Fritzo Kreislerio konkurse Vienoje ir kt. 2022–2023 m. laukia pasirodymai „Musikverein Wien“, Elbės filharmonijoje Hamburge, Berlyno filharmonijoje, taip pat įrašai ir turai Pietų Korėjoje, Skandinavijoje, Rytų Europoje ir Australijoje.
Profesoriaus Sauliaus Sondeckio (1960–2004 m. meno vadovas ir dirigentas) įkurtas Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) yra vienas iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų Lietuvos orkestrų. Iš gausybės įvairių kartų ir kraštų batutos meistrų, dirigavusių LKO koncertams, išsiskiria didysis humanistas lordas Yehudi Menuhinas. Koncertų Lietuvoje ir gastrolių metu orkestras ne sykį bendradarbiavo su geriausiais pasaulio solistais.
Šiandien LKO ne tik stengiasi išlaikyti aukštą meistriškumo lygį, bet atkakliai ieško naujų kūrybinių išteklių, džiugina originaliomis programomis, gyvomis klasikinių kūrinių interpretacijomis. „Lietuvos kamerinis orkestras savo skambesiu, interpretavimo tradicijomis yra lyg aukščiausios kokybės muzikos instrumentas. Manau, tai vienas žanro lyderių“, – taip apie LKO yra atsiliepęs žymus smuikininkas Sergejus Krylovas, po kelių sėkmingų koncertinių pasirodymų Lietuvoje 2008 m. pakviestas eiti LKO meno vadovo pareigas.
Specaliai „Užutrakio vakarų“ festivaliui parengtam orkestro pasirodymui su žymia smuikininke L. Migdal dirigavo charizmatiškasis V.Kaliūnas. Jis yra tapęs nuolatiniu festivalio dalyviu, vienu jo įsimintinų muzikinių veidų, gerai pažįstamu ir vertinamu dviejose šalyse – Vokietijoje ir Lietuvoje.
Trumpa karaimų istorija
Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos – totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims – kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje.
V a. pr. Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija.
Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai – polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai.
Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą.
Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397–1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika – apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą.
Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais.
