Performanso meno ikonos Marinos Abramovič parodos „Nebūties atmintis“ Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje kuratorius, Rotušės aikštėje įsikūrusios galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys įsitikinęs, kad per pastarąjį dešimtmetį ši paroda Kaune galės būti paskelbta kaip sulaukusi didžiausio lankytojų skaičiaus.
Tik įpusėjus parodai ją jau buvo aplankę 20 tūkst. lankytojų, tad su nekantrumu laukiama galutinio skaičiaus, kuris paaiškės liepos 31-osios vakarą. Rekordiniu gali būti paskelbtas ir renginys su M.Abramovič Kauno „Žalgirio“ arenoje, kuriame su menininke susitiko net 6 tūkstančiai žiūrovų.
– Ką M.Abramovič meno pristatymas Kauno publikai parodė mums apie mūsų pačių miestą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Žalpio.
– Pirmiausia tai labai praturtino „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių programą: vis dėlto prisikviesti tokio aukšto lygio menininkę nebuvo paprasta užduotis. Kita vertus, ši paroda tikrai peraugo Kauną ir tapo Lietuvos paroda, į kurią atvyko labai daug svečių iš kitų miestų, taip pat ir užsienio.
Asmeniškai mane pradžiugino tai, kad paaiškėjo, jog Lietuvos auditorijai reikia labai garsių projektų, kuriuose dalyvautų meno profesionalai. Lankytojų skaičius tikrai gerokai pranoko lūkesčius. Nenoriu būti blogu pranašu, bet bijau, kad artimiausiu metu joks kitas meno projektas nepajėgs pritraukti šitokio dydžio auditorijos.
Šis įvykis nuteikia labai optimistiškai, nes akivaizdžiai parodė, kad Kaunui reikia ne tik asfalto, bet ir labai aukšto lygio kultūros renginių, nes mūsų publika išsilavinusi, smalsi.
– Sutikite, bet ir vilniečių labai daug šiemet atvyko į Kauną, kai kurie iš jų nebuvo mūsų mieste apsilankę dešimt metų, kiti gal net nuo vaikystės.
– Nemėgstu tokių palyginimų, bet anksčiau skrajojo toks posakis, kad iš Kauno į Vilnių yra tik 100 kilometrų, o iš Vilniaus į Kauną – labai toli. Taip, šiemet Kaunas tapo labai populiaria kryptimi ir vilniečiams. Tai matome ir iš stipriai išaugusios „Meno parko“ galerijos auditorijos, kuri aktyviai įsitraukė į mūsų organizuojamų renginių lankymą ir atvažiuoja į Kauną jau ne pirmą kartą.
Tiesa, turime nemažai atšauktų grupių iš Europos šalių, kurios prieš metus pradėjo derinti atvykimo laiką, tačiau Ukrainoje prasidėjęs karas juos gerokai išgąsdino.
– Tačiau Kultūros sostinės proga sugebėjome gražųjį savo Senamiestį paversti statybų aikštele. Ar negaila prarastos galimybės svečiams parodyti tą jaukų šurmulį, kurį žmonės daug metų kūrė šiuo metu rekonstruojamoje Vilniaus gatvėje?
– Nemanau, kad greitu metu Kaune vėl bus surengtas tokio lygio renginys, todėl sprendimas paversti gražiausias miesto gatves statybviete sunkiai protu suvokiamas. Sulaukėme labai daug nusistebėjimų, ypač iš užsieniečių, kurie remontuojama Vilniaus gatve per lietų ateidavo purvinais batais, tarsi atsiprašinėdami. Manau, tikrai buvo galima luktelėti ar pradėti tvarkyti kitas miesto vietas.
Gerai, kad bent Rotušės aikštės neperkasė. Bet uždarė Rotušės pastatą, kur veikė muziejus, Turizmo informacijos centras, – tai irgi buvo traukos vieta. Gal bent per vasarą buvo galima palikti veikti? Manau, kad tai parodo verslo ir kultūros Kaune santykį. Tam tikrą materijos galią prieš dvasingumą.
– Europos kultūros sostinės renginių programa įpusėjo, kokias jau galime daryti išvadas, ar turės tai poveikį Kauno publikai?
– Galiu pasakyti kaip galerijos veiklos organizatorius, tenka pasikalbėti su naujais lankytojais, juk „Meno parkas“ Rotušės aikštėje gyvuoja jau 25 metus. Dalis naujai užsukusių kauniečių, pasirodo, net nebuvo girdėję, kad mes tokie esame, stebisi, kad tiek kartų buvo Rotušės aikštėje, o nežinojo, kad čia galima užeiti, aplankyti parodą. Ir, sakyčiau, tai net ne jaunimas, kuris ir taip aktyvus, o labiau vyresnė auditorija.
Bendras milžiniškas sujudimas, kurį paskatino plati Kultūros sostinės programa, mano galva, labai stipriai sujudino tą dalį auditorijos, kuri gyveno be kultūros ir meno. Gal ir toliau galėjo taip gyventi, bet įsitraukė ar buvo įtraukta ir jau nebegalės toliau ramiai gyventi.
Gali perskaityti gerą knygą ir ilgai laukti, kol rašytojas parašys kitą. Arba pradėti skaityti nuolat. Po Kultūros sostinės metų, žinoma, nebebus nei tokio finansavimo, nei tokio lygio renginių, bet išliks žmonės, kuriems reikės meno, ir tai bus didelė galimybė mūsų kūrėjams.
– Gana optimistiškai matote ateitį. Ar metams pasibaigus nepatirsime tos emocinės duobės, kuri būna po didelės ir geros šventės?
– Kai anonsavo visas Kultūros sostinės programas, manyje buvo šiek tiek skepticizmo, nes dalis programos pasirodė gana mėgėjiška. Programa labai stipriai orientuota per bendruomenių įsitraukimą, įvairias iniciatyvas ir jau matyti to rezultatai. Žmonės tikrai labai suaktyvinti. Galima kritikuoti vienus ar kitus renginius, tačiau, kita vertus, matai, kokią jie sutraukia auditoriją, kokia žmonių nuotaika, atmosfera.
Manau, poveikis žmonėms labai didelis. Pirmiausia per mąstymo keitimą, kad ne kas nors kitas ateis ir padarys šventę, o tu pats gali įsitraukti, inicijuoti, organizuoti, kad ir koncertą savo kieme. Ateina daug jaunų žmonių, kurie siūlo idėjas, prašo priimti jų projektus.
– Tai galima sakyti, kad įvairiapusė renginių programa, kurioje sugebėta subalansuoti profesionalųjį ir mėgėjišką meną, tam tikra prasme ne tik pritraukė naują auditoriją, bet ir ugdė esamų vartotojų skonį, augino supratimą?
– Kiekvienas labai plačioje programoje gali atrasti tai, kas jam tinka, patinka, bet drauge ir prisideda prie lavinimo. Smagu, kad galima drąsiai sakyti, jog renginiai ištrynė stereotipinę ribą, kad kultūra yra tik išrinktiesiems.
Tačiau kalbant apie išliekamąjį meno poveikį, žinoma, sudėtingiau. Palyginčiau, sakykim, su Kaune populiariu gatvės menu. Esu didelis entuziastas, kad meno mūsų aplinkoje daugėtų, tačiau žvelgiant į kai kuriuos kūrinius, vertinant jų išliekamąją vertę, poveikį telieka atsidusti. Nes jie išlieka tik todėl, kad jų niekas nenugriauna, bet vertės – vis mažiau.
Gaila Laisvės alėjoje nebeišlikusių profesionalaus meno skulptūrų, net nežinau, kur jos dingo, o buvo vertingos, su idėja, žinute apie miestą, jo žmonių intelektą. Miestas skiria lėšų tokiems projektams įgyvendinti, norėtųsi, kad juos atrinktų, vertintų taip pat profesionalai, jausdami atsakomybę už aplinką, kuri skleidžia žinią apie mus pačius.
