Pasiilgusiems gražių Italijos vaizdų ir poetiško kino, juosta, nerianti į giliausią Europos urvą, Lietuvos kino teatrus pasieks liepos 29-ąją.
Praktiškai be dialogų nufilmuotas filmas-paveikslas patiks kino kaip meno ir dailės gerbėjams. Pietų Italijos kalnų slėnyje grupė tyrinėtojų leidžiasi į giliausią Europos urvą. Juos stebi romios karvės ir kalnų piemuo. Kuo giliau miestiečiai lenda po žeme, tuo labiau lėtėja piemens gyvenimas. Tai įspūdingai nufilmuota poezija apie gyvenimo ir gamtos gelmes.
Pietų Apeninų Polino masyvas, esantis Kalabrijoje, stebina savo įspūdingu grožiu ir ypatinga gamta. Ten yra daug kanjonų ir gilių vagų, kuriomis teka upės, gyvena įvairių rūšių gyvūnai. Tačiau be kvapą gniaužiančių miškų ir kalnų, masyve slepiasi giliausias Europoje urvas, siekiantis beveik 700 m gylį. Prieš penkiolika metų jį M. Frammartinui parodė vietinio kaimelio meras, kuris savo jaunystę praleido tyrinėdamas urvą. Nors režisierių tuo metu labiau domino kalnai ir miškai, paleisto akmenuko į prarają garsas jam išliko atmintyje.
M. Frammartino juostoje derina hibridines – vaidybinio ir dokumentinio kino formas. Į pagalbą jis pasitelkė profesionalius speleologus, kurie padėjo užtikrinti žmonių ir įrangos saugumą bei pasiruošti filmavimams. Režisierius kartu su savo filmo veikėjais leidosi net iki 400 m. gylį, kur jam iš viršaus vadovavo garsus operatorius Renato Berta. Jis XX a. dirbo su tokiais iškiliais kino vardais kaip Jean-Luc‘as Godard‘as, Alain Resnais, Éric Rohmer, Philippe Garrel‘is ir kt.
Kartu jie nusprendė urve nenaudoti jokio papildomo apšvietimo ir šviesą kurti pasitelkiant tik ant tyrinėtojų šalmų esančiais žibintuvėliais. Kartą befilmuojant Bifurto bedugnėje prasidėjo potvynis ir M. Frammartinui prireikė gelbėtojų, kad jį iš ten ištrauktų, bet kaip prisimena pats režisierius, per daug dėl to nesijaudino. „Galėjome tiesiog palaukti, kol potvynis pasibaigs, tačiau žiniasklaida pareikalavo, kad mūsų ištraukti atvyktų gelbėtojai. Išlindus iš olos išvydome absurdo dramą, kuri buvo ryškus kontrastas nuo to, ką bandėme sukurti ten giliai“, – „Indiewire“ sakė režisierius.
M. Frammartino juosta paremta pagal tikrus XX a. 7-ojo deš. įvykius, kuomet grupelė entuziastų speleologų ryžosi leistis į Bifurto bedugnę ir išmatuoti jos gylį. Tačiau režisieriui ši istorija yra tik atspirties taškas. Jis leidžiasi į gilesnius mąstymus ir meditatyvius gamtos vaizdus. „Norėjome tyrinėti gyvenimą anapus ribų, to, ko nematome“, – sakė režisierius, ilgą laiką kartu su scenarijaus bendraautoriumi Giovanna Giuliani, klajodamas po urvą ir ieškodamas idėjų filmui. „Kai įeini į urvą, atsiranda ryšys tarp ir nežinomybės. Tuo metu, kai „Google Streets“ pasiekė kiekvieną pasaulio kampelį, vienintelės nežinomos vietos yra urvai“, – interviu teigė M. Frammartino.
Kaip pažymi režisierius, tam, kad galėtum visiškai atsiduoti filmui, jį būtina žiūrėti tamsioje kino salėje: „Speleologai yra urve, žiūrovai yra kino teatre. Filmą turi žiūrėti grupė žmonių tinkamoje vietoje.“
Magiški gamtos vaizdai ir poetiškas leidimasis į bedugnę filme „Urvas“ kino teatruose nuo liepos 29 d.
