Balerina Olga Dubeneckienė-Kalpokienė buvo garsiausia nuogalė Kauno meno pasaulyje

Garsiausia tarpukario Kauno balerina, pirmosios profesionalios baleto studijos įkūrėja, talentinga dailininkė, choreografė Olga Švedė-Dubeneckienė-Kalpokienė ilgą laiką tyrinėtojų buvo paliekama kultūrinio laikinosios sostinės gyvenimo paraštėse.

Rengdama monografiją apie šią išskirtinę kūrėją net ir XXI a. pradžioje R. Rachlevičiūtė nuolat susidurdavo su problemomis dėl leidinio finansavimo. Tik tuomet, kai savo paraišką iš įvairiais projektais užtvindytos dailės srities ji perkėlė į šokio, pagaliau pavyko gauti finansavimą ir išleisti solidų leidinį. Be knygos sudarytojos R. Rachlevičiūtės, jai straipsnius parašė menotyrininkai Ieva Burbaitė ir Helmutas Šabasevičius.

Vilniaus dailės akademijos leidyklos parengtą knygą „Olga: Schwede. Švedė. Ra. Deo. Dubeneckienė. Kalpokienė“ jau galima rasti knygynuose, o skaitytojams ji pristatyta Teatro, muzikos ir kino muziejuje, kurio fonduose saugoma didžioji dalis menininkės palikimo – piešiniai, kūriniai teatrui ir net asmeninis fotoarchyvas.

Pristatydama naująją knygą R. Rachlevičiūtė prisipažino, kad ne kartą norėjo mesti šį sumanymą: „Kolegė Šv.Dvasios cerkvėje statydavo žvakutes ir už Olgą, ir už mus, mat dėjosi kažkokie keisti dalykai. Panašu, kad Olga mums tikrai trukdė, ir pasakysiu kodėl – ji nuslėpė tikrąją savo gimimo datą. Iki šiol manyta, kad ji buvo net keleriais metais jaunesnė nei liudijo dokumentai.“

Visas iškilios menininkės gyvenimas buvo apgaubtas paslapčių. Poetas ir antikvaras Edmondas Kelmickas prisiminė, kaip prieš keliolika metų P. Kalpoko anūkė jam paskambino ir pasakė, kad nori parduoti Olgos archyvą. Ten buvo ir maišelis su menininkės akvarelėmis, kurios buvo labai drastiškai, barbariškai iškarpytos.

Jam buvo pasakyta, kad menininkė gyvenimo pabaigoje labai stipriai gėrė ir iškarpė tas akvareles iš savo dienoraščio, bet vis dėlto jų neišmetė. Tačiau antikvaras įtarė, jog tai gynybinė versija, nes kirpimo būdas ir kiti požymiai rodė, kad tai padarė vaikas. O ir pasakojimai apie kūrėjos girtavimą – vienas iš daugelio mitų, lydėjusių ją visą gyvenimą.

„Tas maišelis su akvarelėmis man buvo kaip lobių dėžutė – iš jų staiga plūstelėjo to laiko atmosfera. Prisiminiau ir Kazio Binkio komplimentą, pasakytą trečiajame dešimtmetyje, kad ji – viena šviesiausių ir labiausiai išsilavinusių to meto asmenybių“, – kalbėjo E. Kelmickas.

Poetas ir antikvaras prisipažino, kad jį tiesiog apstulbino knygos pristatymo metu parodytas įspūdingas, beveik prieš šimtą metų O. Dubeneckienės-Kalpokienės nutapytas mylimojo, o vėliau ir vyro P. Kalpoko portretas. Knygoje yra tik nespalvota jo fotografija, nes manyta, kad jis pražuvęs.

Pasak E.Kelmicko, tai ne tik portretas, o visa mizanscena, liudijanti labai aukštą kokybę tos kultūrinės aplinkos, kurioje gyveno menininkė, – ne tik Kauno, bet ir Sankt Peterburgo, Vokietijos meno avangardo.

„Tai buvo neeilinė asmenybė, neeilinė ir jos bei P. Kalpoko meilės istorija. Portretai, kuriuos jis sukūrė jos įkvėptas, priklauso to laiko aukso fondui. Jie atsirado grožio besiilginčioje Europoje, ką tik nualintoje pirmojo pasaulinio karo ir krūpčiojančioje antrojo pasaulinio karo akivaizdoje. Paradoksalu, kad mes minime Olgą dar vieno karo akivaizdoje, kai rusų kultūra kelia tik susierzinimą ir daugelį dalykų tenka permąstyti“, – sakė E. Kelmickas.

P. Kalpoko portretą suradęs ir įsigijęs kolekcininkas Andrius Jankauskas prisipažino, kad nors smagu atrasti darbą, kuris laikomas dingusiu ir žinomas tik iš nespalvotų reprodukcijų kataloguose ar knygose, šio kūrinio suradimo istorija buvo gana paprasta.

„Pati Olga niekuomet jo nepardavė. Parodoje jis buvo eksponuotas tik vieną kartą. Beveik šimtą metų paveikslas priklausė šeimai. Nugarinėje pusėje yra etiketė, ant kurios autorės ranka užrašytas pavadinimas ir adresas – Žemaičių gatvė, Kaunas. Ir prierašas, kad darbas neparduodamas“, – pasakojo kolekcininkas.

Autorė padovanojo šį portretą P.Kalpoko giminaičiams, iš kurių jį ir įsigijo A.Jankauskas: „Matyt, norėjo paveikslą išsaugoti vyro giminėje, nes jis jai buvo labai brangus. Nespalvotose reprodukcijose aiškiai matyti, kad 1923 metais paveikslas pasirašytas inicialais O.D. – Olga Dubeneckienė. O dabar paveiksle D raidės nebėra. Kai ji tapo Kalpokiene, ištaisė D į K. Tai liudija, kad ši pavardė jai buvo svarbi, – neprirašė K šalia D, o ištaisė.“

Ne tik menininkė tapė savo mylimąjį. Balerinos portretai – vieni populiariausių ir daugiausia ginčų sukėlusių garsiojo tapytojo P. Kalpoko darbų.

„P. Kalpoko nutapyti vizualiai efektingiausi jos portretai ne tik kurstė parodų lankytojų aistras, bet ir diskusijos persikėlė į spaudą. Olga, ko gero, buvo pati garsiausia neanoniminė nuogalė Kauno parodiniame gyvenime. Ji buvo nieko prieš, kad parodų žiūrovai ją atpažįsta“, – pasakojo naujosios knygos bendraautorė menotyrininkė I. Burbaitė.

Pasak jos, dailės istorikė ir kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, 2012 m. Teatro, muzikos ir kino muziejuje pristatydama parodą „Spalvos ir šokio paviliota“, pirmoji atkreipė dėmesį, kad P. Kalpoko daryta mylimosios akto nuotrauka galėjo tapti parengiamąja medžiaga jo paveikslui „O.D. portretas“.

Nuogą portretuojamosios kūną pridengęs plono audinio apdaru, o foną ištapęs povo plunksnų motyvais dailininkas sukūrė aistra ir gyvybingumu trykštantį savo mūzos atvaizdą.

I. Burbaitė pasakojo, kad vienoje parodoje P. Kalpoko kūrinius pamatęs kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas neslėpė susižavėjimo pusnuogės artistės atvaizdais.

„Krašto balse“ ir „Skaitymuose“ jis rašė: „Kalpokas davė ir ką nauja. Ir ta naujiena – tikroji parodos atrakcija. Tai du neva portretu balerinos Dubeneckienės, iš tikrųjų gi pašėlusios fantazijos kompozicijos dvasios – undinės ir girtos medeinės ar bakchantės, liejančios nebebaigtą gerti uzboną. <…> Tuodu Kalpoko kūriniu, sakyčiau, sudaro mūsų dailėje epo[ch]ą. Jie lyg slenkstis į naują žanrą, kuris pats savaime puola tau, kad sektumei“.

Apsvaigusios bakchantės atvaizdą jis siūlė vertinti nesiejant jo su pozuotojos asmenybe, tuomet „atkris visi nesmagumai, sujungti su pažįstamu asmeniu, ir gausime aukštos vertės dailininko kūrybą“.

Menotyrininkė užsiminė ir apie tai, kad P. Kalpokas nutapė ir provokuojantį, lengvai atpažįstamą V. Dubeneckio žmonos aktą, pavadintą „Amazonė“, bet iki jos pirmojo vyro mirties laikė šią drobę savo studijoje. O kai pristatė parodoje, sulaukė ne tik žiūrovų susižavėjimo, bet ir kritikos. Vienas apžvalgininkas rašė, kad P.Kalpoko „Amazonė“ – „ne ekspresyvi karžygė, bet gana šlykšti nuoga moteris, sėdinti pliaže ir nupiešta ruda spalva“.

R.Rachlevičiūtė rado nemažai įrodymų, kad sovietmečiu sąmoningai buvo nutylimi jos knygos herojės nuopelnai Lietuvos kultūrai. Taip pasielgė net ir garsus menotyrininkas Pranas Gudynas, rašydamas monografiją apie P. Kalpoką.

„Įsivaizduokite, parašyti knygą apie P. Kalpoką ir nepaminėti, kad jis turėjo žmoną Olgą? Ir išmesti visas reprodukcijas, kur Olga pozavo? Tai jau ideologinė akrobatika – kam priminti tokią moterį. Ir tai jau Rimto Kalpoko įtaka. Matyt, dailininko sūnus, kol galėjo, tol formavo tokį įvaizdį“, – stebėjosi menotyrininkė. Ji pridūrė suprantanti sūnaus požiūrį į moterį, kuri dar vaikystėje paveržė iš jo tėvą.

Neseniai išsamią knygą apie tapytoją P. Kalpoką parašiusi meno istorikė Nijolė Tumėnienė sakė, kad antroji dailininko žmona buvo sudėtinga asmenybė. Ji buvo tikras šviesulys tarpukario Kaune, bet labai kritiškai vertindavo kitų kūrybą, tad daugelis jos nemėgo.

Amžininkai pasakojo, kad po kiekvieno spektaklio Olga pasakydavo, kas nepatiko, kritiškai ir objektyviai viską analizuodavo, nes turėjo tikrai gerą skonį ir išmanė tuos dalykus. O tam tikras aplinkos provincialumas neleido deramai tokios kritikos įvertinti, todėl buvo nemažai priešiškumo.

„Bet buvo ir asmeninių dalykų. Kiek žinau iš P. Kalpoko šeimos, buvo tam tikro nepasitenkinimo jos elgesiu. Gal su tuo susijęs ir jau minėtas dienoraščio išpjaustymas. Iš R. Kalpoko ir jo antrosios žmonos pasakojimų žinau, kad buvo daug tokių vidinių dalykų.

Olga buvo užaugusi tokioje šeimoje, kad nieko nemokėjo, nemėgo ir nenorėjo daryti namuose. Jos didžiausias laimėjimas – sode prie namo rūpintis augalais. Net jos motiną slaugė ir prižiūrėjo pats P. Kalpokas, kol buvo gyvas, o paskui toji laimė teko Rimtui, nes gyveno kartu“, – pasakojo N. Tumėnienė.

Jos manymu tos naminės, šeimyninės problemos dažnai paveikia ir pačios asmenybės vertinimus. Nors galų gale vis tiek išlieka tai, ką ji nuveikė meno pasaulyje. Visuomenei svarbu tai, ką ji sukūrė, o tos buitinės detalės – niekam nereikalingos.

H. Šabasevičius priminė, kad lygiai prieš šimtą metų įvyko pirmasis O. Dubeneckienės baleto studijos koncertas. „Aš tikiu, kad ši knyga padės priminti jos svarbą Lietuvos choreografijos istorijoje. Ji buvo ir tapytoja, ir scenografė, ir kritikė, bet tose srityse ji nebuvo pirmoji. Tačiau tokio lygio baleto, kokį dabar turime, be Olgos tikrai neturėtume“, – sakė dailės ir šokio tyrinėtojas.

Mat šiandieninė įvairių šokio studijų gausa Lietuvoje turi vieną pirminį šaltinį – šios menininkės studiją tarpukario Kaune. Ir muziejuje saugomi menininkės choreografinių kūrinių užrašai galėtų būti pretekstu atgaivinti juos scenoje.

„Knygoje publikuojama ikonografinė medžiaga, daugybė nuorodų, žmonių, su kuriais menininkė bendravo, biografijos atskleidžia visiškai unikalų jos pasaulį. Todėl šio leidinio pasirodymas – didžiulis įvykis visos mūsų kultūros kontekste – ne tik dailės ar šokio“, – įsitikinęs H. Šabasevičius.

DATOS IR FAKTAI

O.Dubeneckienė-Kalpokienė (1885–1967, nuotr.) buvo baleto artistė ir baletmeisterė, dailininkė ir pedagogė. Ji – viena ryškiausių tarpukario Kauno bohemos atstovių.

Gimė Sankt Peterburge vokiečių kilmės Peterburgo gyventojų Schwede’ų šeimoje. Nuo 1906 m. mokėsi privačiose dailės studijose, lankė batalinės tapybos studiją Peterburgo dailės akademijoje. Kartu studijavo choreografiją, šoko N.Jevreinovo ir V.Mejerholdo teatruose, vaidino Peterburgo intermedijos namuose, reiškėsi tapyboje ir scenografijoje.

Į Kauną atvyko 1919 m. su vyru architektu V.Dubeneckiu (1888–1932). 1921 m. įsteigė pirmąją lietuvių baleto studiją ir 5 metus jai vadovavo. 1921–1925 m. buvo Valstybės teatro baletmeisterė, 1930–1932 m. – Vaikų teatro draugijos baletmeisterė.

Nuo 1923 m. dalyvavo dailės parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tapė portretus (K.Petrausko, P.Kalpoko, A.Galaunienės, kitų), peizažus, piešė šaržus, projektavo plakatus, dirbo monumentaliosios tapybos srityje (su V.Didžioku, J.Januliu, P.Kalpoku ištapė Lietuvos banko operacijų salės lubų kesonus ir dekoravo trečiojo aukšto reprezentacines patalpas).

Apie 1930 metus jos antrasis vyras dailininkas P. Kalpokas suteikė mylimosios bruožus kunigaikštienės Birutės imaginaciniam portretui, kurį nutapė Vytauto Didžiojo karo muziejaus užsakymu.

Aktyvi menininkės veikla baigėsi Lietuvai netekus nepriklausomybės. Politinio gyvenimo permainos, nepritekliai, įprastos aplinkos pokyčiai atėmė stimulą kurti. Nykumos ir beprasmybės pojūtis dar labiau sustiprėjo po P. Kalpoko mirties.