Marija Misiūnaitė (g. 1945–06-30) 1987–1991 m. dirbo dėstytoja Estetinio lavinimo katedroje, nuo 1989 iki 2005 m. – vyriausiąja VU teatro meno vadove ir režisiere.
Tapusi VU teatro režisiere M. Misiūnaitė pasuko teatro vairą kamerinio, psichologiškai subtiliai niuansuoto teatrališkumo kryptimi.
„Scena tapo tylaus susikaupimo, rimtų apmąstymų, atsakingo gilinimosi į vaidmens esmę ir meninės visumos darną vieta. M. Misiūnaitė sugebėjo derinti pedagogiką su kūryba. Ji buvo užsibrėžusi tikslą iš kiekvieno studento padaryti profesionalų aktorių, tačiau tam nepakanka vien pastangų ir sugebėjimų. Tam dar reikia ir objektyvių sąlygų, leidžiančių studentui visiškai atsiduoti teatrui. Keleto laisvų vakarų per savaitę tam negana. Tačiau M. Misiūnaitė vis dėlto pasiekė, kad spektaklių profesionalumas būtų pastebimas“, – savo knygoje „Kūryba ir edukacija“ rašo VU teatro režisierius Rimantas Venckus.
Anot R. Venckaus, brandžiausi M. Misiūnaitės spektakliai buvo sukurti pagal Marcelijaus Martinaičio ir François Villono kūrybą. Šiuose spektakliuose atsiskleidė naujos poezijos teatro galimybės. Už spektaklį „Kukutynė“ (1990 m.) pagal M. Martinaičio balades M. Misiūnaitei paskirta B. Dauguviečio premija, kuri dažniausiai skiriama profesionalams. Per savo darbo metus universitete režisierė pastatė nemažai spektaklių, iš kurių svarbiausi: „Kukutynė“ (1990 m.), „Augintiniai (Pasikartojimai)“ (A. Mackus, F. G. Lorca, 1991 m.), „Juokis, Fransua“ (F. Villon, 1991 m.), „Iš kiaulių gatvės gyvenimo“ (J. Grušas, 1996 m.), „Jubiliejus“ (A. Čechovas, 1999 m.), „Smėliadėžė“ (E. Albee, 2002 m.), „Fortūnos ratas“ (F. Villon ir vagantų poezijos motyvais, 2004 m.) ir kiti.
VU Kinetinio teatro režisierius Andrius Pulkauninkas, buvęs M. Misiūnaitės mokinys, režisierę prisimena kaip griežtą ir savo darbui atsidavusią profesionalę.
„Teatras buvo jos šventovė, gyvenimo tikslas ir savirealizacija, – pasakoja Kinetinio teatro meno vadovas. – Dėstytoja visada palaikė aukštą meninį lygį ir bekompromisį buvimo čia ir dabar principą. Ji nedarė jokių nuolaidų studentams, o žodis „mėgėjas“ jos lūpose skambėjo tarsi keiksmažodis. Todėl visi jos mokyklą perėję studentai, net ir tie, kurie neturėjo diplomo, laikytini scenos profesionalais.“
Iš savo mokytojos A. Pulkauninkas išmoko visada laikyti aukštai iškeltą kokybės vėliavą, neskirstant scenos meno į kategorijas.
Anot režisierės M. Misiūnaitės teatro studentų Saksonos Rudavičienės ir Alberto Lakavičiaus, dėstytoja buvo reikli, tačiau jautri ir atidi savo mokiniams. Tai buvusi uždara ir į privatumą linkusi asmenybė, tad nuotraukų su ja išliko mažai. Buvę studentai dalijasi nuotraukų archyvais ir reiškia užuojautą M. Misiūnaitės artimiesiems.
Kalbėdama apie esminę teatro paskirtį režisierė yra pasakiusi: „Svarbiausia Teatre – Žmogus ir paprasta, normali Tiesa.“
Atsisveikinimas su režisiere M. Misiūnaite vyks liepos 2 d. nuo 9.00 iki 13.15 val. Laidojimo paslaugų centre šalia Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios, 1 salėje (J. Matulaičio a. 3, Vilnius). Laidotuvės – Karveliškių kapinėse.
