Joshua Monten šokį atrado būdamas 20-ies, o prieš tai studijavo literatūrą ir kultūros antropologiją. Kaip šokėjas jis dirbo su tokiais choreografais kaip Stijn Celis, Hofesh Shechter, Irina Pauls, Konstantinos Rigos ir Tino Sehgal, o 2012 metais įkūrė savo šokių kompaniją, kuri sėkmingai rengia šimtus pasirodymų įvairiuose festivaliuose ir teatruose visame pasaulyje.
Pats J. Monten reguliariai kuria choreografijas teatro, operos, baleto, muziejų ir meno pažintinėms programoms, o jo kaip choreografo darbą apibūdina susitikimai su įvairia auditorija ir skirtingos meninės raiškos priemonės. Joshua Monten darbai buvo transliuojami tokiose televizijose kaip „Arte“ bei „Mezzo“, o juos gyvai matė jau daugiau nei 300 tūkstančių žiūrovų iš 30 šalių.
Liepos 8 ir 9 dienomis, jo darbą „Game Theory“ turime galimybę išvysti ir Vilniuje. Prieš būsimą pasirodymą kalbamės su Joshua Monten.
Papasakokite, kuo Jums išskirtinis menas, atliekamas viešosiose erdvėse?
Viešosiose erdvėse pasirodymus stebinti auditorija yra daug įvairesnė nei įprastame teatre: skiriasi amžiaus grupės, žiūrovų sąveika su šokiu, skiriasi ir susidomėjimo lygis šia disciplina. Taip pat manau, jog atvirose erdvėse esanti auditorija gali daug greičiau prarasti dėmesį nei žiūrovai teatre.
Tačiau šios išvardintos sąlygos mūsų kūrybą veikia teigiamai. Visuomet stengiamės, kad mūsų pasirodymas pasiektų ir būtų artimas kuo platesnio spektro auditorijai.
Kas yra Jūsų kūrybiškumo šaltinis?
Šoku jau ne vienerius metus ir per šį laiką supratau, kad patys įspūdingiausi ir netikėčiausi judesiai kyla žaidybinių situacijų metu. Šokdamas pastebėjau ir tai, kad žaidimas daug stipriau veikia žiūrovų emocijas, auditorija žymiai lengviau įsitraukia į pasirodymą. Todėl netikėtumas ir ryšys su žiūrovais yra tai, kas labiausiai motyvavo sukurti pasirodymą apie žaidimus („Game Theory“).
Kiek laiko užsiimate kūryba viešosiose erdvėse? Kokius pagrindinius pokyčius galite įžvelgti per šį laikotarpį?
„Game Theory“ buvo inspiruota žaidimų, kuriuos lauke žaidžia suaugusieji, vaikai ir gyvūnai. Tad pirmiausia, remdamiesi savo stebėjimais ir patirtimi, nusprendėme sukurti pasirodymą, tinkantį patalpų vidui. Kai baigėme, supratome, kad visgi norime savo choreografiją vėl grąžinti į lauką, todėl sukūrėme antrą choreografijos versiją, tinkančią atlikti lauke. Galbūt dėl to dauguma pasirodymo dalių natūraliai prigijo atvirose erdvėse, labiausiai žaidimų ir sporto aikštelėse.
Kokia ateitis, Jūsų nuomone, laukia šiuolaikinio gatvės teatro? Kokios temos bus aktualios ateityje?
Manau, jog anksčiau patalpose rengiami pasirodymai buvo laikomi labiau privilegijuotais, rimtais ir svarbiais, ne taip kaip menas, atliekamas viešosiose erdvėse. Tačiau po dvejus metus trukusios pandemijos ši nusistovėjusi tiesa kiek pakito. Dabar daugiau žmonių pradėjo įžvelgti unikalią vertę ir kokybę darbuose, kurie atliekami viešai, atvirose erdvėse.
Koks buvo Jūsų pirmas pasirodymas viešai?
Man pasakojo, kad kai buvau mažas berniukas mėgdavau užsivilkti netikėtus drabužių derinius ir dūkti bei šokti pievoje. Dabar kai jau esu suaugęs, suprantu, kad patalpos viduje paprasčiausiai neįmanoma pajusti tokios judėjimo laisvės ir įkvėpimo, kuris taip lengvai užvaldo gryname ore.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate, kai kuriate pasirodymus viešosiose erdvėse?
Visuomet turime pasirengti visiems įmanomiems nenumatytiems atvejams, todėl pasiruošimas tampa šiek tiek komplikuotesnis. Pavyzdžiui, ką reiks daryti, jei prasidės lietus? O jei žemė bus drėgna ir slidi? O kas jei vaikas spontaniškai pamėgins prisijungti prie pasirodymo?
Koks Jūsų atliktas pasirodymas buvo įsimintiniausias?
Festivalio „Buskers Bern Festival“ metu turėjome pasirodymą milžiniškos liūties metu. Mus turėjo stebėti didelė auditorija, kuri nepabūgo lietaus ir laukė mūsų pasirodymo. Negalėjome jos nuvilti. Jau pasirodymo pradžioje šokome visiškai permirkę. Viduryje pasirodymo nustojo veikti ir garso kolonėlės, tačiau net ir tai nesustabdė šokėjų. Nors mūsų pasirodymas buvo tikrų tikriausia šlapia betvarkė, pilna nesklandumų ir klaidų, tačiau tai buvo nepamirštama ir jaudinanti patirtis. Juolab atrodė, kad auditorija mūsų klaidų net nepastebi. Žiūrovai entuziastingai palaikė šokėjus viso pasirodymo metu, o šie degė noru savo šokį parodyti publikai.
Kaip apibūdintumėte „gatvės“ atlikėją? Kuo jis skiriasi nuo kitų?
Esu didelis gerbėjas improvizacinio šokio pasirodymo „one one one“ (liet. „Vienas vienas vienas“), pastatyto šveicaro – graiko šokėjo Iannis Mandafounis. Į sceną pakviečiami du žiūrovai, kurie atsisėda veidais į šokėjus. Tuo tarpu šokėjai viso pasirodymo metu žiūri tiesiai jiems į akis. Jų improvizacinis pasirodymas kyla iš emocijų ir judesių, kuriuos jie įžvelgia žiūrovų veiduose. Šis gilus ryšys tarp atlikėjo ir žiūrovo bei įsipareigojimas atiduoti žiūrovams pagrindinį vaidmenį pasirodyme, yra tai, kas mane labiausiai įkvepia ir pasirodymus daro išskirtiniais.
Ar studijavote gatvės teatrą arba menus, atliekamus viešosiose erdvėse?
Iš tiesų taip. Gana seniai turėjau šešių savaičių seminarą „Site Specific Choreography“, Amerikos šokio festivalyje. Edukacija vadinčiau ir apsilankymus įvairiuose festivaliuose, kuriuose patys dalyvaujame. Jie mus nuolat išmoko kažko naujo.
SPOT festivalio pasirodymas „Game Theory“ liepos 8 d. 18 val. ir liepos 9 d. 12 val. ir 16 val. vyks Kaukysos sporto aikštyne, Vilniuje. Pasirodymas, kaip ir visa SPOT festivalio programa – nemokama.
Daugiau informacijos – menuspaustuve.lt
Festivalio programą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas Lietuvoje, Ispanų kultūros fondas, Šveicarų kultūros fondas.
