Kūrėja smalsiai tyrinėja pietinį Žardininkų kvartalą, niekuo nesiskiriantį nuo kitų panašių, statytų vėlyvojo socializmo epochoje, kai blokiniai namai Lietuvos miestuose buvo štampuojami serijiniu būdu. Žmonės džiaugėsi gavę naujus būstus su komunaliniais patogumais, o kaip jie ten gyvena dabar?
Prie piliakalnio – daugiabučiai
Žardininkų kvartalas – buvusi dvarvietė, ankstesnę praeitį primena čia dunksantis kuršių piliakalnis. Apleidus dirbamą žemę, užakus irigacinėms sistemoms, laukai užpelkėjo, ėmė formuotis tvenkiniai. Vėlyvuoju sovietmečiu laukuose pradėjo dygti standartiniai gyvenamieji namai.
Žvelgiant į beveik 100 hektarų plote išsidėsčiusius Žardininkus iš paukščio skrydžio, gatvių linijomis, kiemais atskirti standartiniai penkiaukščiai ir devynaukščiai namai primena įvairiais kampais sustatytas degtukų dėžutes.
Prieš kelis dešimtmečius pašaliniai žmonės vengdavo Žardininkų – šiame rajone buvo susitelkusi įžūli nusikalstama grupuotė, kurią išaugino šalia esanti pagrindinė uostamiesčio turgavietė.
Žardiniai reketavo smulkiuosius prekeivius, įsidrąsinę ir apsiginklavę aršiai konkuravo su kitomis gaujomis. Bet dabar visa tai jau praeitis, I.Mockutė-Pocienė savo filme „Je suis Žardė“ senų laikų neakcentuoja.
Apsigyvenusi Žardininkuose ši fotomenininkė iškart susižavėjau daugiabučiu mikrorajonu – tenykštis peizažas jai tapo mielas, artimas ir gražus.
Fofografijose – kvartalo gyventojai
„Mikrorajone nestinga žalumos, nebeliko šiukšlių, sutvarkytas parkas, smagu pavaikštinėti pėščiųjų takais, nutiestos trasos dviratininkams.
Tikra puošmena tvenkiniai – turškia antys, gulbės, klykauja kirai. Paukščių vis daugėja“, – pasakojo prieš aštuonerius metus iš Tauragės į Klaipėdą persikėlusi I.Mockutė-Pocienė.
Fotomenininkė pastebėjo, kad Žardininkuose daug metų gyvenančius žmones, čia sukūrusius šeimas, išauginusius vaikus, sieja itin šilta kaimynystė, bendri rūpesčiai ir džiaugsmai: „Kažkada prie daugiabučių jie patys sodindavo ir prižiūrėdavo medžius, krūmus, išpuoselėjo gėlynus. Senbuviai, jų atžalos myli šį rajoną lygiai taip pat, kaip iš kaimo vietovių kilę žmonės savo tėviškes.“
I.Mockutė-Pocienė fotografuodavo parke atsitikinai sutiktus, linkusius bendrauti, jai geriau pažįstamus Žardės (taip neformaliai vadinamas šis mikrorajonas) gyventojus. Susikaupė nemenkas portretų rinkinys. Sukūrusi socialinės fotografijos ciklą suprato, kad tema nėra iki galo išgvildenta.
Kunkuliuoja įdomus gyvenimas
Tuomet klaipėdietei šovė mintis Žardininkų gyvenamąją aplinką parodyti plačiau, iš visų kampų, prakalbinti nuotraukose užfiksuotus herojus. Taip gimė dokumentinio filmo idėja.
Filme „Je suis Žardė“ daugiabučiai nušvinta įvairiais metų laikais, rytais ir vakarais, lyjant, šviečiant saulei. Dronu nufilmuoti kadrai atskleidžia ir rajono urbanistinę struktūrą, ir žalumos poetiką. Tokių vaizdų neišvysi vaikštinėdamas gatvėmis. Sudvasinti „betono džiunglių“ kadrai jau nebaugina.
„Šio projekto tikslas – geriau pažinti vietovę, išgirsti tenykščių žmonių istorijas. Tik atrodo, kad senamiesčiai spalvingi, o miegamųjų kvartalai – vienodi ir nuobodūs. Geriau įsižiūrėję pamatysime, kad visur verda savitas ir įdomus gyvenimas“, – kalbėjo su Žarde susitapatinusi režisierė.
Ji nelabai tiki urbanistų sovietmečio daugiabučiams pranašaujama liūdna ateitimi – esą jie ištuštės, taps prieglobsčiu varguoliams, pigaus būsto ieškantiems migrantams, galiausiai bus nušluoti.
Bendrystės dvasia neblėsta
I.Mockutė-Pocienė, regis, neskuba peržegnoti Žardininkų ir kitų panašių mikrorajonų. Renovuoti daugiabučiai, pasak jos, atrodo visiškai neblogai: „Tinkamai sutvarkius socialinę infrastruktūrą, sukūrus patrauklius visuomenės traukos taškus, jie mums dar gali pasitarnauti.“
Filmo autorę labiausiai sužavėjo žmonių bendrystės dvasia, jų sentimentai praeičiai. Sovietinių mikrorajonų gyventojai, net persikėlę į patogesnius būstus, įsikūrę privačiuose kotedžuose, pasak filmo kūrėjos, nepamiršta daugiabučių – dažnai susitinka su buvusiais kaimynais, domisi permainomis.
I.Mockutės-Pocienės 40 minučių trukmės dokumentinė juosta pristatyta visuomeniniame centre „Žardė“. Sovietmetį primenančio pastato fasadus, vitrinas papuošė didelio formato herojų fotografijos.
Premjerą stebėjo ir mikrorajono senbuviai. Susirinkusieji šiltai pasveikino filmo „Je suis Žardė“ kūrėją, jos sūnų Faustą, sukūrusį garso takelį, kitus pagalbininkus.
