Parodos atidarymo dieną sutikta Kaune gyvenanti moteris mielai pozavo prie savo jaunystės suknelės ir stebėjosi, kokia tuo metu buvusi liekna.
Kaunietę maloniai pradžiugino, kad parodoje eksponuojama ir daugiau jos drabužių, daugumą ji pati susimodeliavo ir pasiuvo.
Pasirinko tekstilės mokslus
„Sovietmečio parduotuvėse nebuvo nei drabužių, nei batų, nei aksesuarų, o mums, jaunoms, taip norėjosi atrodyti gražiai. Daug merginų pačios mezgė, siuvo, aš – ne išimtis.
Gal tik mano drabužiai buvo įdomesni, nes mokiausi tuomečiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, turėjau polinkį i meną“,– pasakojo D.Valentaitė.
Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetu tapusiame minėtame technikume tekstilės specialybę 1968 metais įgijusi mergina greitai gavo ir darbą gamyboje.
Tačiau noras mokytis paskatino užsispyrimą toliau studijuoti ir mergina, įveikusi didžiulę atranką, įstojo į Vilniaus dailės institutą. Čia ji taip pat studijavo tekstilę, nors polinkis į modeliavimą irgi buvo didžiulis.
Išgirdusi, kad jos gera kolegė ir buvusi bendradarbė, parodos kuratorė Rasa Žukienė ieško to laiko drabužių ir aksesuarų, D.Valentaitė išsiruošė į tėvų namus Kazlų Rūdoje ir ten iškraustė savo jaunystės drabužių spintą.
„Džiaugiausi, kad vietos pas tėvus buvo daug, tai niekam nekilo ranka jų išmesti“, – šypsojosi moteris. Parodai ji perdavė net 16 drabužių, megztus karolius, kelias rankines.
Pati kūrė audinių raštus
Viena Danutės suknelių dar ir ypatinga tuo, kad pasiūta iš jos sukurto audinio. Fabrike „Kauno audiniai“ įsidarbinusi jauna moteris savo diplominiam darbui pasirinko temą – sukurti audinių marginimo raštus. Sukūrusi net penkis variantus gavo aukščiausią įvertinimą, o vėliau ir galimybę pasisiūti iš vieno jų drabužį.
Danutė sakė, kad daugumą suknelių susikūrė pati, tik brėžinių paprašydavo iš draugių – modeliavimo specialybės studenčių.
„Dar buvo tokie žurnalai estų ar latvių „Siluet“, tai juose būdavo drabužių iškarpų.
Jas kolekcionavome, viena kitai perduodavome, aš mėgau kai ką pakeisti, savo pridėti, kad būtų originaliau“, – pasakojo ji.
Parodoje eksponuojama dar viena Danutės sukurta vasarinė suknytė, pasiūta iš „dačkės“, kaip tuo metu vadinta.
„Tai Alytuje gamintas neblukintos medvilnės audinys, labai pigus ir patvarus“, – prisiminė Danutė.
Moteris sakė, kad tą audinį rankomis kelis kartus skalbė, bandė kuo labiau išbalinti, o vėliau suknelę modeliavo iš medžiagos ir pačios nunertų mezginių iš rusiškų siūlų „Iris“.
Su ta suknele jauna mergina su mama išvyko ilsėtis į Krymo kurortą Jaltą.
„Labai nužiūrinėjo ten mano suknelę“, – juokėsi D.Valentaitė.
Jaunystėje Danutę buvo apėmusi ir mezgimo aistra.
„Megzdavau tokius labai įdomius megztinius iš skirtingų dalių, jie ir dabar atrodo labai originaliai. Sulaukdavau labai daug pagyrimų, kad atrodau kitaip, išskirtinai“, – pasakojo ji.
Džiugina grįžtanti tradicija
Pasak moters, ją labai pradžiugino, kai sugrįžo mada megzti.
„Dabar jau daug kur pastebiu, kad žmonės didžiuojasi nešiodami rankų darbo nertinius, o ir pačios moterys, net ir vyrai, mėgsta tai daryti“, – grįžtančias senas tradicijas pastebėjo D.Valentaitė.
Parodoje prie vieno iš D.Valentaitės siūtų kostiumėlių jaunos merginos komentavo, kad galėtų apsivilkti ir keliauti tiesiai į Laisvės alėją, – iš kokybiškos vilnelės pasiūtas drabužis puikiausiai tiktų grįžtančiai aštuntojo dešimtmečio jaunimo madai.
Tik gaila, kad dauguma mamų spintų, kuriose kabėjo tokie drabužiai, seniai užleido vietą naujai vartotojiškai madai. Tad senoji D.Valentaitės jaunystės spinta tėvų namuose Kazlų Rūdoje šiai parodai tapo tikru istoriniu atradimu.
