Po rekonstrukcijos net perpus sumažėjo kino teatro pagrindinė salė, joje įrengtos 223 vietos, mažojoje – 49.
Ką tik pastatytoje „Romuvoje“ 1940 m. galėjo susėsti beveik 700 žmonių, vėliau tilpdavo 600, o prieš uždarant kino teatrą remontui – kiek daugiau nei 500.
Dominuos nekomercinis kinas
Kino namų „Romuva“ direktorės Rūtos Mašanauskaitės teigimu, „Romuvos“ jokiu būdu negalima lyginti su komerciniu kino teatru. Ir ne todėl, kad čia niekada nebus kukurūzų spragėsių.
„Auditoriją atsijoja repertuaras, „Romuvos“ žiūrovas yra besidomintis europiniu kinu, turintis sentimentų šiai vietai.
Tai savotiškas grįžimas į namus, patogus ir jaukus būstas kino peržiūroms. Daugiau negu 90 proc. repertuaro sudarys nekomercinis kinas, šiek tiek įtrauksime amerikiečių, bet daugiausia bus europiečių kūrinių peržiūrų“, – sakė R.Mašanauskaitė.
Džiaugėsi salės dydžiu
Seniausio Lietuvos kino teatro žiūrovų salė sumažėjo dėl gerokai padidintos scenos, įrengtų papildomų persiregimo, grimerinių patalpų.
„Salė pasikeitė stipriai. Išoriniai kontūrai, lubos išliko autentiškos, tačiau gerokai išdidinta scena, o tai kino teatrui nėra būdinga“, – sakė architektas Gintaras Prikockis.
Šiek tiek pasikeitė salės dizainas, atsirado autentiškas skliautas su rombinėmis briaunotomis sijomis, kurios paryškintos apšvietimu.
Pasak R.Mašanauskaitės, nišiniam žiūrovui tokio dydžio salė yra pakankama, nes į didesnes sales surinkti žiūrovų Kaune nėra paprasta.
Kino namų vadovė džiaugėsi, kad nuo šiol įstaigoje galės būti organizuojami ir kiti scenos renginiai, planuojama, kad čia pasirodymus trečiadieniais rengs Kaune veikiantis šokio teatras „Aura“, galbūt įsikurs ir mažesni, savo scenos dar neturintys teatrai.
Pasak R.Mašanauskaitės, rekonstruotu kino teatru renginių organizatoriai domisi labai aktyviai, į teatrą jau grįžo nišinio kino festivaliai, o renginių tinklelis jau užpildytas iki pat rudens pabaigos.
Teatro erdvėse ketinama rengti kino festivalius, konferencijas, koncertus. Pastato trečiajame aukšte, šalia operatorinių, įrengtos vaikų edukacijų erdvės.
Mažosios salės pastato rūsyje ketinama rengti specifinio kino seansus, taip pat rodyti kiną šeimoms su mažais vaikais, kur šie galėtų saugiai ropinėti.
Šioje salėje žiūrovų kėdės yra mobilios, jas galima keisti sėdmaišiais arba naudoti salę nedideliems renginiams be sėdimųjų vietų.
Biudžetas vertė taupyti
Nuo 2017 metų gegužės iki šio pavasario trukusi rekonstrukcija miesto biudžetui atsiėjo apie 2 mln. eurų.
Už šiuos pinigus buvosutvarkytas pastato fasadas, atnaujintos inžinerinės ir vėdinimo sistemos, sutvirtintos konstrukcijos, sumontuota nauja akustinė danga, restauruoti langai, durys, kitos autentiškos paveldosauginės art deco stiliaus detalės. Teatras pritaikytas neįgaliesiems, įrengti keltuvai.
„Viskas buvo, švelniai tariant, apleista. Atlikome tyrimus, jų metu pamatėme, kad pagrindinės salės skliautas įdubęs“, – pasakojo architektas G.Prikockis. Pasak architekto, būtent dėl avarinės būklės skliauto kino teatras buvo uždarytas nedelsiant, dėl jo užsitęsė ir rekonstrukcijos darbai.
Iš pradžių visas dėmesys buvo sutelktas į skliauto tvarkymą, nes tik jį suremontavus buvo galima imtis kitų darbų.
„Stogui paremti pastatėme metalo bokštus, atėjo momentas, kai jau galėjome pradėti kelti stogą. Vyrai jį kėlė, o aš, kaip tie tiltų inžinieriai po tiltu, stovėjau po skliautu. Pasigirdus traškėjimui buvo nejauku, bet tada mūsų konstruktorius Narimantas Girčys pasakė: „Užtenka kelti“, tas taškas buvo užfiksuotas, visos įtrūkos sutvarkytos“, – pasakojo G.Prikockis.
Pritaikytas neįgaliesiems
Įgyvendinant rekonstrukcijos projektą, susidurta ir su daugiau netikėtumų.
Pavyzdžiui, projekte buvo numatytas keltuvas prie laiptų, bet visos įmonės atsisakė gaminti individualų lenktą laiptinį keltuvą.
Studijuodami pastato planus projekto autoriai aptiko, kad sienoje galima įrengti vertikalų liftą tiesiai iš lauko, kuriuo neįgalieji patektų į bilietų kasų vestibiulį.
Tiek didžioji, tiek mažoji salės turi atskirus keltuvus, sanitariniai mazgai pritaikyti negalią turintiems žmonėms.
Dabartiniai reikalavimai, užsiminė G.Prikockis, kiek pasikeitę, bet rekonstruota „Romuva“ visiškai atitinka projekto rengimo metu galiojusį reglamentą.
Stengėsi atkurti autentiką
„Dirbant su senais pastatais kūrybos yra palyginti mažai. Didžiausias džiaugsmas, kad kai ką išsaugojai, nesugadinai, tik papildei nedideliais potėpiais.
Tokia yra su istoriniais pastatais susiduriančių architektų darbo specifika“, – sakė G.Prikockis.
Pasak jo, restauruojant pastatus, nemažą dalį darbo atlieka profesionalūs restauratoriai, savo amato meistrai, kurių žinios kartais pateikia ir staigmenų.
Tokiu netikėtumu tapo pagrindinės kino teatro vidaus durys: jas nuvežus į dirbtuves ir pradėjus restauruoti paaiškėjo, kad jos nėra autentiškos.
„Pradėję restauruoti duris meistrai pamatė, kad jos dažytos tiktai vieną kartą – kad yra ne smetoniškos. Pasirodo, tai apie 1970 m. pagaminta tiksli originalių durų kopija.
Skiriasi medienos rūšis, kai kurios kitos detalės, tačiau iš esmės tai puikus darbas, todėl jos buvo atnaujintos ir toliau teikia „Romuvai“ autentiškumo“, – pasakojo architektas.
Išskirtinė drabužinė
Iš esmės G.Prikockis patenkintas atliktais restauravimo darbais, tačiau pripažino, kad autentiškumo ambicijas vietomis apribojo pinigai. Atkreipus dėmesį į griozdiškus skardinius radiatorius pagrindinėje fojė architektas sakė, kad turimos lėšos leido autentiškus radiatorius atkurti tik puošnioje pagrindinio įėjimo patalpoje, kitur teko taupyti.
G.Prikockis pasidžiaugė ir naujais sprendimais, pavyzdžiui, baldininkų specialiai „Romuvai“ suprojektuotomis drabužinėmis.
Kai drabužinė nėra naudojama, pavyzdžiui, šiltuoju metų laiku, fojė salėje ji atrodo kaip interjerą puošiančios medinės plokštės. Prireikus naudoti rūbinės funkciją plokštės išvažiuoja ant ratukų kaip didelės durys, už kurių atsiveria angos viršutiniams drabužiams pakabinti. Šiuo sprendimu ypač džiaugėsi naujųjų Kino namų vadovė R.Mašanauskaitė.
„Daugelyje panašių vietų drabužinė užima labai dideles erdves, todėl šis sprendimas gera praktika, kuria galime pasidalyti ir su kitais“, – sakė ji.
Kauno modernizmo architektūros simbolis
„Romuvos“ pastato istorija prasidėjo dar 1938 metais, kai verslininkai Antanas ir Petras Steikūnai įsigijo sklypą Laisvės alėjoje ir po kelerių metų, 1940-ųjų balandį, atidarė kino teatrą „Romuva“.
Tarpukariu jis pripažintas erdviausiu, moderniausiu ir originalumu pralenkiančiu ne tik Kauno, Lietuvos, bet ir kai kuriuos kitus Baltijos šalių kino teatrus.
2015 metais pastatui suteiktas Europos paveldo ženklas, o šiuo metu jis yra vienas Kauno modernizmo architektūros simbolių, pretenduojančių patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Daugiau nei aštuonis dešimtmečius veiklos metų skaičiuojantis kino teatras tapo ne tik kokybiško kino bei renginių erdve, bet ir daugelio kauniečių yra minimas kaip susitikimų, pasimatymų bei susipažinimo vieta.
