Filmo režisierius G.Panfilovas (gim. 1934 m.) mano kartos žmonėms žinomas iš ir sovietmečiu kurtų, prestižiniuose forumuose įvertinimo sulaukusių įvairios tematikos, formato ir žanro filmų.
2006 m. to paties režisieriaus buvo sukurtas televizijos mini serialas pagal A.Solženicyno kūrinį „Pirmajame rate“, išverstą ir į lietuvių kalbą.
Patikslinau, kokioje šalyje filmą žiūrėjau, nes Lietuvoje nutraukus rusiškų TV kanalų transliavimą tai padaryti reikėtų papildomų pastangų.
Tiek to, verčiau pakalbėkime apie filmą.
Tiesą sakant, nustebino jo pasirodymas, kai pradėtas Rusijos karas Ukrainoje (nors filmas sukurtas prieš metus), kai ugdoma stalinistinė karinė dvasia ir kaip valstybės priešas persekiojamas „Memorial“, kurio atidaryme teko su kitais Sąjūdžio atstovais man pačiam dalyvauti.
A.Solženicynas, atskleidęs pasauliui stalinizmo nusikaltimus, ne tik man buvo didžiulis autoritetas.
Su A.Solženicyno kūryba susipažinau dar būdamas moksleivis, kai į lietuvių kalbą išverstą „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ pasiūlė perskaityti fizinio lavinimo mokytojas.
Mokytojas išgyveno, kad nestora knygelė kur nors bendrabutyje neužsimestų ar netaptų sumuštinių padėklu, nuolatos teiraudavosi, kaip sekasi skaityti, primindamas, jog tai labai svarbus egzempliorius, gal net netrukus tapsiantis bibliografine retenybe, nes, jo žodžiais, virš rašytojo jau kaupiasi juodi valdžios debesys.
Knygelė išsisaugojo kokia ir įduota, paliko man didelį įspūdį iki šių dienų, net jau perskaičius gulago tema daug kitokios literatūros. Literatūrinėje erdvėje man tuo metu A.Solženicynas prilygo L.Tolstojui. Tekant laikui tas vertinimas yra surealistiškėjęs, bet vis tiek A.Solženicynas yra viena ryškiausių XX a. asmenybių.
Keitėsi požiūris į Nobelio literatūros premijos laureatą ir pačioje Rusijoje.
A.Solženicyno pasaulėžiūroje ėmė ryškėti panslavizmo ir net proimperiniai motyvai, stačiatikybės misija gendančiame krikščioniškame pasaulyje.
Mane nustebino rašytojo kritika B.Jelcino reformoms iki atsisakymo priimti apdovanojimą ir vis labiau pradėtas reikšti palankumas į valdžios viršūnę kopiančiam V.Putinui.
Visaip kraipiau galvą skaitydamas ispanų dienraštyje „El Pais“ didžiulį A.Solženicyno interviu, kuriame net giriamas KGB. O juk būtent ši sukarinta organizacija įgrūdo paprastą kaimo vaikiną Ivaną Denisovičių Šuchovą dešimčiai metų į vieną iš gulago vietų už tai, kad patekęs į vokiečių nelaisvę ir pabėgęs, sugrįžęs pas „savus“ sąžiningai prisipažino pakliuvęs į priešo nagus.
Ką tai reiškė pagal to meto sovietų karo įstatymus, priminti galima tik vienu žodžiu – mirtis.
Pasirašęs, kad buvai priešo užverbuotas ir pasiųstas su užduotimi, galėjai tikėtis dar pagyventi. Tuo trapiu šansu Ivanas Denisovičius ir pasinaudojo.
Tai tūkstančių rusų karių, nuėjusių iki Berlyno ir įvairiausiais pretekstais sugrįžusių po karo ne namo, o į gulagą, likimas.
Ivanas Denisovičius tapo apibendrintu daugybę žmonių suniokojusio siautėjančio stalinizmo paveikslu.
Net jeigu A.Solženicynas nieko daugiau nebūtų parašęs, vien už šį kūrinį buvo galima skirti Nobelio literatūros premiją.
Ekranizuoti A.Solženicyno kūrybą – sunkus uždavinys. Mano akimis, G.Panfilovui pavyko tai padaryti.
Ta pačia tema 1970 m. sukurto britų ir norvegų filmo nemačiau. Ekranizacija nėra iliustracija, režisierius kuria naują kūrinį.
Režisūriniai autentiško A.Solženicyno kūrinio pakeitimai įdomūs. Vietoj į karo mėsmalę įmesto kaimo vaikino ekrane matome energingą jauną į frontą besiveržiantį artileristą, kuris pasiunčiamas į karinį spalio paradą Maskvoje.
Grįždamas į frontą kartu su komanda susiduria su vokiečių tankais ir net penkis jų sunaikina. Ir patys nukenčia – patenka į nelaisvę.
Toliau – visiška režisieriaus išmonė. Vokiečiai tyčiojasi iš belaisvių, liepia bėgti išsigelbėti per minų taką su automatininkais šonuose. Beveik visi ir žūsta.
Ties mirties slenksčiu Ivanui Denisovičiui pasirodo (tikrąja šio žodžio prasme) maždaug dešimties metų kaimo mergaitė, kuri ir išveda filmo herojų bei jo draugą į trumputę laisvę pas „savus“.
Išgirdę karo kontražvalgybos klausimą „kur mergaitė?“ jaunuoliai gali tik rankomis skėsčioti.
Tas, kas rodosi, visur yra. KGB viskas aišku – mergaitė tėra pasaka, vyrukai užverbuoti. Tad ir skėsčiokit rankomis Sočyje ar Gagroje – taip jie vadina filme lagerius. Toliau filme – kaip ir knygoje, su lagerio smarve, baime ir mirtimi, su Ivano Denisovičiaus vienos dienos įtaigiai vaizduojamais aplinkos personažais.
Bet ir čia lemiamais momentais pasirodo mergaitė, tik kitais pavidalais, tarp jų ir „nematoma ranka“, gelbėjančia Ivaną Denisovičių nuo mirties, sušalimo karceryje, į kurį pateko užstodamas sergantį, taip pat į karcerį varomą draugą.
Manau, kad filmas yra savita duoklė A.Solženicyno pasaulėžiūrai, kurioje tikėjimas Dievą užėmė gana didelę dalį.
Neatsitiktinai filmas rodytas prieš Rusijos plačiai transliuotas velykines apeigas. Nepaisant ideologinių žaidimų ir manipuliacijų, vis dėlto patariu šį kūrinį, kad ir sudėtingais informaciniais laikais, pasižiūrėti.
