„Aš prisiartinsiu prie Dievo altoriaus“, – lotynų kalba ištaria kunigas.
„Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę“, – jam lotyniškai atsako 9 metų berniukas.
Tai prisiminimas iš ilgamečio Kauno ceremonimeistro, Žaliakalnio „Pelėdų“ bendruomenės pirmininko Kęstučio Ignatavičiaus vaikystės, kai jis tapo bažnyčios ministrantu, o mišios Kauno arkikatedroje dar vyko lotynų kalba.
– Gimėte karo metais, augote pokariu, kaip pats sakote, neturtingoje šeimoje, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, atrodė, kad pasaulio negandos – toli praeityje, tačiau istorija ir vėl kartojasi, vėl išgyvename karo baisumus. Su kokiomis nuotaikomis šiemet sėsite prie Velykų stalo? – „Laikinoji sostinė“ paklausė K.Ignatavičiaus.
– Yra toks posakis: „Apsaugok, Viešpatie, mus nuo karo, bado ir maro.“ Marą – koronaviruso pandemiją – išgyvenome. Dabar naujas baisumas – visai šalia vykstantis karas. Viliuosi, bent nuo bado būsime apsaugoti.
Aišku, mintys slegiančios, tačiau Kristaus prisikėlimas yra didžioji viltis, kuri duota žmogui. Esu tikintis žmogus, todėl mane veda į priekį mintis, kad gėris visada laimi prieš blogį, tad po Velykų – katalikų ar stačiatikių, kurios bus švenčiamos dar po savaitės, – viliuosi, kad ateis pokytis į gera ir Ukrainoje. Po tamsos visada ateina šviesa, kaip po juodžiausios nakties – diena.
Kristaus prisikėlimas – tai amžinas pavyzdys žmonijai atbusti, prisikelti, atsinaujinti. Didysis prisikėlimo stebuklas yra pagrindas mūsų religijos, kurį švenčiame jau 2 tūkstančius metų.
Žinutė apie tai, kad Jėzui pavyko nugalėti mirtį, yra ta geroji naujiena, kuri teikia stiprybę ir šiuo mums nelengvu metu.
– Tačiau žmonėms taip sunku patikėti, kad šiais laikais gali vykti karas, žūti nekalti žmonės. Sutikite, su tuo labai sunku susitaikyti.
– Karai ir žmogaus žiaurumas visada egzistavo. Taip, mums sunku susitaikyti, kad tiek daug pasiekėme, tačiau neįveikėme primityvaus žmogaus prado – žiaurumo. Jis egzistuoja ne tik ten, kur vyksta karas.
Pamatykime, kad jo yra ir mūsų visuomenėje. Velykų vigilija mus moko atsivertimo, grįžimo prie tikrųjų vertybių, kurių svarbiausios ir yra žmogiškumas, su tuo susijusi atjauta, meilė. Velykos mums duoda viltį, kad žmogus gali atsiversti ir sustabdyti savyje blogį.
– Atrodo, kokios čia gali būti šventės ir šventinė nuotaika, kai kažkur netoliese žūsta nekalti žmonės?
– Jokiu būdu negalima pamesti vilties. Šventės tam ir duotos, kad mus stiprintų, sujungtų, pakylėtų, suteiktų viltį. Šiomis dienomis turime itin daug progų pademonstruoti gerumą priimdami karo pabėgėlius, aukodami kariaujančiai šaliai.
Priimkime prie savo šventinio stalo ukrainiečius, švęskime kartu. Tai teiks visiems paguodos ir vilties. Velykų šventės – ne linksmybės, o dvasinė būsena, kurią galime patirti per bendravimą su Dievu.
– Kaip jūs pats švenčiate Velykas?
– Man Velykos – visų pirma apsilankymas bažnyčioje ir bendra malda. Per pandemiją buvome šiek tiek apriboti, todėl daugiau įpratau lankytis pas seseris benediktines Šv.Mikalojaus bažnytėlėje, kuri man labai brangi, nes jos atvėrimas tikintiesiems tapo mano pirmuoju kaip Žaliakalnyje išrinkto deputato miesto taryboje darbu.
Tačiau šiemet būtinai eisiu sekmadienio rytą į Arkikatedrą, noriu patirti tą su niekuo nesulyginamą bendrystės jausmą. Man buvimas kartu su miestiečiais yra didžiausia šventė. Labai noriu linkėti žmonėms patirti šio susitikimo džiaugsmą po dvejus metus trukusio atitolimo išbandymo.
Kol buvo gyva amžinatilsį žmona Vida, po Velykų mišių susėsdavome prie bendro stalo namuose. Dabar važiuoju arba pas sūnų į svečius, arba jie su žmona ir anūkais atvyksta švęsti pas mane į Benediktinių gatvę.
– Pelėdų kalno įkalnėje, savo tėvų name gyvenate nuo vaikystės. Gal prisimenate, kaip anksčiau čia buvo švenčiamos Velykos?
– Velykos yra ir bendruomenės šventė. Anksčiau žmonės neturėjo televizorių, buvo mažai kitokių pramogų, tad didžiausia atrakcija per Velykas būdavo margučių ridenimas.
Prisimenu, kad visuose kiemuose vykdavo ridenimo varžybos, taiklesnieji galėjo laimėti visą pintinaitę kiaušinių. Tai buvo didelė pramoga ir kartu linksmas užsiėmimas tiek mažiems, tiek dideliems.
– Kas jums padėjo visą gyvenimą išlaikyti pusiausvyrą tarp dvasingumo, religingumo ir pasaulietinio gyvenimo?
– Mano pažintis su religiniu mokymu prasidėjo vaikystėje, nes tėvai nuvedė į Kauno arkikatedrą patarnauti mišiose. Ministrantu išbuvau iki pat jaunystės ir neabejoju, kad mama būtų skatinusi tapti kunigu.
Tačiau ankstyva jos mirtis gerokai pakoregavo mūsų gyvenimą, tėvas liko vienas su keturiais vaikais, reikėjo jam padėti – buvau vyriausias šeimoje.
Religiniai papročiai, bažnyčios lankymas man visą gyvenimą išliko svarbūs. Sakyčiau, suteikė kryptį gyvenime.
Disciplinos labiausiai išmokė tarnavimas sovietų armijoje, trejus metus joje praleidau, tarnavau raketų dalinyje, buvau paskirtas vieno dalinio skyriaus vadu.
Religingumas ir valia, manau, svarbiausi dalykai, padėję neišklysti iš teisingo kelio.
– Ko palinkėsite kauniečiams Velykų proga?
– Labiausiai linkiu dvasinės ramybės ir pusiausvyros. Suprantu, kad nelengva dabartiniais laikais tai rasti ir išlaikyti, bet tikėjimas idealais, šventa Jėzaus prisikėlimo prasme, gali suteikti dvasinės stiprybės ir padėti prikelti į neviltį kritusią dvasią savyje.
Ir dar man labai norėtųsi, kad išmoktume nebevartoti šnekamojoje kalboje žodžio „žiauriai“. Tarsi nuvertinome šį žodį, dažnai girdžiu, kai žmonės sako, kad žiauriai „fainai“ ar gražu.
Nustokime budinti žiaurumą, gana ieškoti žmoguje žvėries. Jau gana Europos kultūros sostinės dienoms prabudinome vieną žvėrį, miegantį po pilimi...
Mano noras būtų paskatinti kauniečius siekti bendrystės, susitelkimo, tam tikrai gali pasitarnauti turininga „Kauno – Europos kultūros sostinės“ programa – tikrai galime šiuos metus paskirti naujai bendravimo kokybei ir dvasiniam augimui.
