Dr. Darius Kučinskas – čiurlionistas ir, ko gero, vienintelis Lietuvoje pianolos ritinėlių ekspertas, sukaupęs solidų dešimties metų darbo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje stažą. Apie dešimt metų jis buvo redaktorius ir natografas J.Petronio leidykloje, šiuo metu profesoriauja Kauno technologijos universitete, užsiima kūrybine, koncertine ir leidybine veikla.
Su D. Kučinsku apie šiandienos muzikologiją, paveldą, čiurlionistiką ir naujausius tyrimus kalbėjosi Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.
– Kas, jūsų supratimu, yra muzikologas ir ką jis veikia? Kaip apibūdintumėte muzikologo darbo prasmę ir kaip šio mokslo paskirtis keičiasi?
– Tokiu klausimu pernai buvo surengta tarptautinė muzikologų apklausa – ką per dieną veikia muzikologas? Rezultatų dar nemačiau, bet neabejoju, kad muzikologas pirmiausia daro tai, ką ir visi kiti – dirba, valgo, miega, veža į mokyklą vaikus, stovi kamščiuose, eina į parduotuvę, moka mokesčius, „skrolina“ Facebook‘ą, vakare dar spėja pabendrauti su šeima. O kai visi darbai nudirbti, galima ir apie muzikos mokslą pasvajoti...
Tiesą sakant muzikologas, kaip ir kiti „-logai“, kasdien užsiima moksliniu darbu. Bent jau taip turėtų būti. Ir iš to darbo gali pragyventi. Taip irgi turėtų būti. Kad yra truputį kitaip, mes visi žinome... Ir ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje muzikologai pirmiausia dirba kažkokį kitą, pastovias pajamas duodantį, darbą.
Kartais tas darbas leidžia visai sėkmingai derinti tiesiogines pareigas su hobiu – muzikologija. Pavyzdžiui, dirbant Čiurlionio muziejuje, tiesiogiai dirbau muzikologo darbą, nors formaliai tai nebuvo įvardinta (muzikologo pareigybės muziejus neturi ir šiandien).
Dažniausiai sutinkamas derinys – muzikologas-pedagogas. Tarptautinės muzikologų draugijos (International Musicological Society, IMS), vienijančios viso pasaulio muzikologus, pagrindą sudaro aukštųjų mokyklų pedagogai. Ir tai visiškai suprantama: aukštosios mokyklos pedagogas pagal pareigas turi vykdyti ir mokslinius tyrimus, taigi yra ir mokslininkas (šiuo atveju – muzikologas).
Prieš kelis metus Lietuvos kompozitorių sąjunga (LKS) taip pat organizavo diskusiją apie tai, kas yra muzikologija. Tada negalėjau dalyvauti, bet supratau, kad pas mus muzikologija yra „upė be krantų“. Žurnalistika yra muzikologija, muzikos kritika (koncertinio gyvenimo refleksijos ir šiaip tekstukai apie muziką masinėje žiniasklaidoje) yra muzikologija, konferansjė veikla (koncertų pranešėjai) – muzikologija, kultūrinių renginių organizavimas – muzikologija...
Primena skelbimą kažkada populiariame laikraštyje „Noriu“: „atlieku visus santechnikos darbus, pigiai, gerai ir greitai“. Taip, deja, nebūna. Taigi, mums reikėtų aiškiau artikuliuoti, ką mes laikome mokslu ir ko negalime įvardinti kaip mokslinės veiklos.
Aš laikyčiausi griežtesnio muzikologijos ir muzikologo sąvokos apibrėžimo. Muzikologija man pirmiausia yra mokslinis darbas. Tas, kuris jį dirba, ir yra muzikologas.
Taip, mūsų laikams būdingas tarpdalykiškumas. Dėl to gryno muzikos mokslininko šiandien beveik nesutiksi. Greičiau bus muzikos psichologas, muzikos sociologas, muzikos istorikas ar muzikos filologas. Antrasis žodis šiuose deriniuose kaip tik ir nulemia pagrindinę mokslo kryptį. O muzika čia yra tik kaip priemonė tam antrajam mokslui plėtotis.
Bet ar galime dar išlikti tikraisiais muzikologais, tyrinėjančiais mums rūpimus dalykus, bet neperšokančius į kitas sritis? Be abejo taip! Tačiau noras būti madingiems neretai paverčia mus juokingais.
– Kas, jūsų manymu, yra svarbiausia Lietuvos muzikologijoje? Kokios temos, sritys, tyrimo būdai? Kokia mūsų muzikologijos situacija šiandien?
– Bet kuris mokslas gali plėtotis tik tuomet, kai yra kas jį plėtoja. Kai atsidarau LKS narių-muzikologų sąrašą, matau beveik 70 muzikologų. Kai pavartau mūsų muzikos mokslo žurnalus ar mokslo monografijas, randu keliskart mažiau pavardžių.
Kai bandau rasti, kas publikuojasi tarptautinėse leidyklose ar vadinamuosiuose „ISI žurnaluose“ (net ir be IF faktoriaus), tenka labai ilgai paieškoti... Taigi, esame maža ir labai pasyvi bendruomenė. Dėl to kažkokių bendresnių temų, tyrimo krypčių taip pat neįmanoma suformuluoti, nes nėra, kas jose dirbtų.
Čia, matyt, reikėtų pakalbėti apie muzikologų rengimą. Kiek ir kokių muzikologų šiandien mums reikia? Pagal dabar galiojančius ministerijos minimalius kiekybinius kriterijus studijų programoms (bakalauro grupę menotyros srityje turi sudaryti ne mažiau 10 studentų) muzikologų Lietuvai tarsi nereikia, nes muzikologijos studijų programa niekada nebuvo paklausi.
Be to, tokių kiekių Lietuvai gal net ir nereikia. Kitas dalykas, kad nesuteikiant pedagogo kvalifikacijos, absolventai tarsi „pakimba ore“ – jie negali dirbti jokioje švietimo įstaigoje, nors ten mokytojų ir trūksta, negali rasti ir kitokio darbo pagal įgytą kvalifikaciją.
Ne kartą teko lankytis Lenkijos aukštosiose muzikos mokyklose (Krokuvoje, Varšuvoje). Ten tik dėka įgyjamos pedagogo kvalifikacijos stojančiųjų į muzikologiją kasmet priimama virš 100 studentų.
Šiandien Lietuvoje muzikologiją galima studijuoti tik nuo magistrantūros. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) dešimtmečiais vykdytos muzikos teorijos-muzikologijos studijos dabar yra transformuotos ir integruotos į meno krypties „Muzikos studijas“ (tiesa, įvedant muzikos tyrimų specializaciją).
Bet muzikologija nėra menas! Ir labai abejočiau, kad per porą magistrantūros metų iš muzikos atlikėjo, pedagogo ar kitos specialybės bakalauro studento, pasukusio į muzikologiją, galima parengti šių dienų poreikius atitinkantį specialistą. Juk šiandien reikia ne tik būti gerai susipažinusiam (ir detaliai išstudijavusiam) mūsų muzikinės kultūros istoriją, būtina orientuotis ir turėti praktinės patirties atminties institucijose (pirmiausia archyvuose), valdyti mokslo duomenų bazes, būti įvaldžius bent kelis šiuolaikinius muzikos tyrimo metodus ir t.t.
Taigi esama situacija nedžiugina: esame labai nedidelė bendruomenė, stokojame labiau motyvuotų ir aktyvesnių narių, net neturime savarankiškos muzikologų draugijos ir beveik nebesirūpiname savo pamaina. Neatsitiktinai 2010 m. Lietuvos mokslo tarybai sugriežtinus institucinius reikalavimus, mūsų pagrindinė alma mater – LMTA – buvo kuriam laikui net praradusi teisę rengti muzikologijos mokslo daktarus...
– Lietuvoje esate vienintelis akredituotas aukštojo muzikos mokslo ekspertas (MusiQuE, Belgija). Kasmet dalyvaujate šios organizacijos rengiamuose kvalifikacijos kursuose, esate ekspertavęs visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, kur dėstoma muzika, taip pat pagrindines Kazachstano (Nur Sultano, Almatos) ir Rusijos (Čaikovskio, Novosibirsko) konservatorijas.
Kokią patirtį suteikia ekspertavimas? Ir kokia Lietuvos situacija tarptautiniame kontekste?
– Išties džiaugiuosi ir net didžiuojuosi, kad galiu dalyvauti tarptautinės akreditacijos procesuose. MusiQuE yra vienintelė ES organizacija, turinti nepriklausomo eksperto statusą aukštojo muzikos mokslo srityje. Be didelės tarptautinės patirties, žinių, praktinių gebėjimų, tai yra ir stipri asmenybės ugdymo ir lavinimosi terpė.
Kasmetiniai kvalifikacijos kursai yra rengiami kartu su Europos aukštųjų muzikos mokyklų asociacijos suvažiavimais. Taigi vienu metu susitinka visų Europos konservatorijų, akademijų rektoriai ir jas vertinantys ekspertai. Vyksta ypač įdomus ir intensyvus darbas formuojant europinius muzikos mokslo standartus, vertinimo kriterijus, diskutuojama išties globaliais muzikų rengimo, įdarbinimo, įgyjamos kvalifikacijos klausimais.
Suformuotos išvados teikiamos Europos Komisijai dėl strateginių ES aukštojo mokslo dokumentų tobulinimo, patvirtinimo ir realizavimo. Labai konkrečiai suvoki, kad ten būdamas taip pat prisidedi prie muzikos studijų ir mokslo raidos.
Per dešimt mano dalyvavimo šioje veikloje metų jau išryškėjo tam tikros tendencijos. Pirmiausia vis dar stebina vidinis Europos konservatorijų, akademijų netolygumas. Net ir sutarus dėl pakankamai vidutinių standartų, ne visos institucijos juos atitinka. Taigi mūsų studentams nuoširdžiai linkiu prieš renkantis studijas užsienyje gerai pasidomėti pačia institucija.
Kadangi MusiQuE suteikia europinę akreditaciją ne tik Europos Sąjungos institucijoms, teko ekspertuoti svarbiausias Kazachstano (2016 m.) ir Rusijos (2018 m.) konservatorijas. Ypač teigiamą įspūdį paliko Almatos konservatorija, daugeliu parametrų ženkliai lenkianti Europos standartus.
Buvo įdomu išklausyti ir P.Čaikovskio konservatorijos rektoriaus prisistatymą, pabrėžusį tradicijų tęstinumą. Deja, konservatyvus sovietinių tradicijų laikymasis šiandien akivaizdžiai riboja pačios konservatorijos vystymąsi, ir ji jau seniai nebėra ta institucija, kurią dar prisimena mūsų vyresnioji karta.
Visas Lietuvos institucijas, kur dėstoma muzika, teko vertinti 2010 m. Tuo metu, kad ir kaip paradoksalu, stipriausiai pagal Europinius standartus atrodė dabar likviduotas Edukologijos universitetas. Ten egzistavusi Muzikos katedra nustebino brandžiu, aktyviu ir pajėgiu pedagogų kolektyvu, puikiu studijų ir praktikos organizavimu, geromis studijų sąlygomis ir, kas svarbiausia, – glaudžiais ryšiais su socialiniais partneriais, kurie ne formaliai, bet realiai buvo įtraukti į studijų proceso tobulinimą, baigiamųjų egzaminų komisijas ir darbų vertinimą.
Muzikos katedra, tarptautinės komisijos nuomone, tuomet buvo pavyzdinė Europos mastu.
– 2018 metais, laimėjęs BAFF (Baltic American Freedom Foundation) stipendiją, metus stažavotės JAV, vykdėte tyrimus Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Kokia šios stažuotės patirtis?
– Ypatinga. Ilgesnį laiką pabuvus Amerikoje, daug giliau pradedi suvokti jos gyvenimo būdą ir ten veikiančią lietuvių bendruomenę. Tuo pačiu pamatai, kiek daug mūsų tautoje yra šviesių protų, talentų, tiesiog gabių žmonių. Tai laisvai ir drąsiai mąstantys žmonės, nepatyrę nei fizinių represijų, nei moralinės priespaudos ir pažeminimo, kokius išgyvenome likę čia, Lietuvoje.
Tad visą JAV lietuvių bendruomenę įvardinčiau kaip dar išlikusią netraumuotą lietuvių tautos dalį. Juk ir pati Lietuva pirmiau atsikūrė ne Lietuvoje, bet Amerikoje – ten ėmė formuotis net atskiri miesteliai, kur lietuviai sudarė daugumą. Ten pradėjo eiti pirmieji lietuviški laikraščiai, susikūrė lietuviškos parapijos, vienuolynai (marijonai, kazimierietės), įvairaus lygio mokymosi įstaigos, net konservatorijos – viskas buvo lietuvių ir lietuviška. Tuo metu pačios Lietuvos dar nebuvo, tik „Severo-Zapadnyj kraj“...
Balzeko lietuvių kultūros muziejus ypatingas tuo, kad čia yra sukauptas pirmosios išeivių kartos muzikinis palikimas. Muzikos fondas ilgą laiką buvo tik kaupiamas, bet dar mažai tirtas. Man teko laimė jį sutvarkyti ir tuo pačiu detaliai su juo susipažinti.
Ten yra unikalių dalykų, tokių kaip pirmųjų lietuviškų operečių ir muzikinių vaidinimų partitūros (M. Petrausko, A.Pociaus, D.Andrulio) su atlikėjų sudėtimis, premjerų datomis, yra vienetinių (netiražinių) garso įrašų su pirmaisiais lietuvių chorais, yra net originali (vienetinė) plokštelė su prezidento Kazio Griniaus kalba, kurią 1950 m. vasario 16-osios proga perskaitė aktorius Antanas Rūkas (kalba buvo transliuota Lietuvai per „Amerikos balsą“).
Daugelis šelako ir vinilo plokštelių yra su dedikacijomis ir autografais. Taip pat saugoma keliolika pačių pirmųjų garso įrašų įmagnetintoje vielutėje (ritėje) – ten užfiksuoti mūsų muzikų įdainavimai ir pasisakymai (pavyzdžiui, Fausto Strolios).
Bet mano tikslas buvo giliau patyrinėti lietuvišką pėdsaką mechaninių įrašų istorijoje. Jis yra pakankamai ryškus – 1920–1930 m. išleista 350 ritinėlių pianolai, kuriuose įgrota apie 400 muzikos kūrinių. Palyginus su plokštelėmis, ritinėliai pianolai tuo metu sudarė netgi didesnę dalį lietuviškų įrašų.
Daugiausia tai instrumentinė šokių muzika (polkos, valsai), bet yra ir originalių kūrinių – V. Kudirkos miniatiūros fortepijonui, J. Žemaičio dainos solo ir duetui, A. Aleksandravičiaus chorai ir net mūsų pirmosios operos „Birutė“ fragmentų. Suprantama, kad grojant ritinėlį, skamba tik instrumentas, tačiau greta yra atspausdinti žodžiai, dėl to visi, kas žino melodiją, gali dainuoti tarsi kokioje karaokėje.
Stažuotės rezultatai sugulė į mokslo straipsnius ir kolektyvinę monografiją „Ethnic Piano Rolls in the United States“, kurią kartu su kolegomis, parengusiais atskirus skyrius apie savo tautų (lietuvių, lenkų, žydų, čekų) pianolos įrašus, išleido „Cambridge Scholars Publishing“ leidykla.
Turėjau galimybę savo tyrimus pristatyti tiek lietuvių bendruomenei pačiame Balzeko muziejuje, tiek JAV muzikologams Northwestern ir Čikagos universitetuose. Jau grįžęs buvau pakviestas perskaityti pagrindinį pranešimą pasauliniame pianolos simpoziume „Global Piano Roll Meeting“, dėl pandemijos vykusiame virtualiai. Šiemet simpoziumas planuojamas „gyvai“, ir vėl esu kviečiamas skaityti jame pranešimą.
– Nagrinėjote natų leidybą Lietuvos valstybingumo laikotarpiais – Pirmoje Lietuvos Respublikoje 1918–1944 metais ir atgavus Nepriklausomybę nuo 1990 metų. Kokios yra šiuolaikinės lietuviškų natų leidybos tendencijos?
– Domėtis natų leidyba pradėjau tada, kai susipažinau su leidėju Jonu Petroniu. Bendravome daugiau nei dešimtmetį (leidėjas mirė 2005 m., sulaukęs 95 m.). Mūsų amžiaus skirtumas buvo gana didelis, man vis atrodė, kad bendrauju su savo seneliu. Tačiau jo patirtis ir asmeniniai atsiminimai atskleidė man visai kitą mūsų muzikos istorijos aspektą, kuris vis dar nepakankamai aprašytas ir tik epizodiškai reprezentuojamas enciklopedijose ar vadovėliuose.
Be natų leidybos, apskritai be natų, juk mes net neturėtume apie ką kalbėti. Per natų leidybą atsiskleidžia unikalūs vidiniai muzikų bendruomenės ryšiai, lietuviškos muzikos sklaidos ypatumai ir net atskirų kūrinių gyvavimo mikroistorijos. Pavyzdžiui, ar daug kas žino, kaip ir kodėl atsirado (buvo išleista) V. Jakubėno Pirmoji Rapsodija, ar J. Kačinsko Ketvirtasis styginių kvartetas? Apie kiekvieną leidinį, jo istoriją galima atskirą knygą parašyti...
Po ilgesnių dvejonių pradėjau ir savo leidybinę veiklą. Turiu puslapį www.muzikosgrafika.lt, jame sukelti visi mano leidiniai. Matau tame prasmę ir savotišką misiją – leisti lietuviškas natas. Jų vis dar trūksta, ypač muzikos mokyklose. Tad stengiuosi bent kažkiek užpildyti šią spragą. Net ir pats sukūriau bei išleidau keletą savo kompozicijų, kurios, mano nuostabai, iškart prigijo ir dabar gana dažnai atliekamos mokinių koncertuose.
Bet iš esmės natų leidybą Lietuvoje ypač riboja mūsų blogas įprotis – nelegaliai kopijuoti natas. Pavyzdžiui, kai kartu su J.Petroniu pirmą kartą išleidome M.K.Čiurlionio kantatos „De profundis“ klavyrą, apie tai sužinojęs vienas Japonijos mėgėjų choras iškart užsisakė 30 egzempliorių. Tiek, kiek buvo choristų. Tuo metu valstybinis Kauno choras įsigijo tik vieną. Ir taip iki šiol elgiasi beveik visi mūsų koncertiniai kolektyvai ir švietimo įstaigos. Kam „išlaidauti“, jei turime kopijavimo aparatą... Priežastis – ne kaina, bet mūsų mąstyme užstrigęs sovietinis mentalitetas.
– Koks jūsų santykis su M.K.Čiurlioniu? Esate publikavęs daug M.K.Čiurlionio muzikinių tekstų, daugiausiai – pradinių originalų „urtekstų“. Kuo jie svarbūs? Kuo ypatingos M.K.Čiurlionio natų publikacijos? Ką manote apie kūrinių „atkūrimą“ iš M.K.Čiurlionio eskizų, nebaigtų rankraščių?
– Esu dėkingas, kad reikiamu metu likimas mane nukreipė reikiama linkme. Užsukau į M.K.Čiurlionio muziejų Kaune tik pasitikrinti vieno kūrinio rankraštį, o likau visam laikui. Net ir nebedirbdamas muziejuje, seku čiurlionistikos įvykius, kartais net bandau įsiterpti, reaguoti. Kai stovi priešais genijų, niekada nesijauti jam prilygstantis.
Dėl to ir mano veikla šioje srityje, mano redakcijos ar tyrimai yra tik „dulkių šluostymas“ nuo didingo M.K.Čiurlionio pjedestalo. Niekas ir niekada iki galo nesuvoks jo kūrybos gelmės ir svaiginančios aukštumos. Kita vertus, nemanau, kad į M.K.Čiurlionio kūrybą reikėtų žiūrėti kaip į neliečiamą muziejaus eksponatą.
Ypač muzikai gali drąsiau naudoti atskirus jo kūrybos elementus, citatas, komponavimo principus. Neužbaigti kūriniai galėtų taip pat būti užbaigti bei pilnavertiškai egzistuoti mūsų muzikiniame kultūriniame gyvenime, tik su prierašu, kad tai yra ne vien Čiurlionis... Tokia praktika pasaulyje egzistuoja šimtmečius, tai nekelia jokių diskusijų.
Atrodo, kad tuščios diskusijos rimsta ir Lietuvoje. Per daugiau nei šimtmetį sulaukėme nemažai įvairių M.K.Čiurlionio muzikos redakcijų, adaptacijų, transkripcijų. Natūraliai kyla noras grįžti prie pradinio teksto – „urteksto“.
Pasaulio tendencijos rodo, kad dabar atlikėjams svarbios visos kompozitoriaus teksto smulkmenos, jie net ryžtasi skambinti tiesiai iš rankraščių. Tik kartais reikia nemažai laiko, kol perpranti užrašo manierą, abreviatūras ar kitus specifinius ženklus. Dėl to „urtekstas“ laikomas patikima ir laiką taupančia priemone.
Nesakau, kad redakcijos yra negerai. Man, pavyzdžiui, visuomet įdomios ir vertingos prof. Vytauto Landsbergio ar pianisto Roko Zubovo redakcijos. Manau, mums visiems tai yra reikšminga. Bet tik po to, kai žinai, kaip buvo sukūręs ir užrašęs pats M.K.Čiurlionis.
Atrodo, kad ketinimas skambinti M.K.Čiurlionį iš „urtekstų“ jau subrendo ir M.K.Čiurlionio konkurse. Ir ten žadama koreguoti nuostatus. Tai visiškai teisinga, nes iki šiol konkurse klausėmės ir vertinome (ypač užsienio atlikėjų pasirodymuose), kaip yra perteikiama „interpretacijos interpretacija“ (J. Čiurlionytės ar V. Landsbergio redakcijos), o pats M.K.Čiurlionis kažkur likdavo antrame plane...
– Taigi, ką šiandien veikia muzikologas Darius Kučinskas?
– Šiandien esu sulindęs į mūsų muzikos istorijos tyrimus. Konkrečiau – į pirmosios išeivių kartos muzikos leidėjų, prekybininkų, instrumentų gamintojų palikimą. Kai kurie jų tebėra šešėlyje, nepastebėti nei muzikologų, nei knygotyrininkų, nei kultūrologų. Jų nėra nei enciklopedijose, nei žinynuose. Bet jų įnašas į lietuviškos muzikos istoriją, mano supratimu, yra svarbus.
Tik jų dėka Amerikoje buvo leidžiamos lietuviškos natos, šelako plokštelės, įrašai pianolai, gaminami instrumentai – ne tik kanklės ar smuikai, bet ir vargonai, fortepijonai. Kitaip tariant, be jų „pagalbinės“ veiklos sunkiai turėtume apie ką kalbėti, studijuodami lietuvių muzikos istoriją.
Tikriausiai tyrimas pavirs į mokslo straipsnį ar atskirą knygą, nes medžiagos kaupiasi vis daugiau ir daugiau. Darau tai be jokio projekto, t.y. be jokio papildomo uždarbio. Tiesiog man tai yra įdomu ir matau tame prasmę. Nežinau, ar tai muzikologinė veikla, ar tik hobis. Bet savo tautos ir šalies istorijos pažinimą laikau vienu iš svarbiausių atsakingo žmogaus bruožų.
