Nuo pat ryto į bažnyčias žmonės renkasi nešini verbomis. Šios dienos Mišių liturgija primena garbingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kur minios Jam po kojomis klojo palmių šakas, šaukdamos: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“. Dėl to Europoje paskutinis sekmadienis prieš Velykas vadinamas Palmių sekmadieniu, o pas mus – Verbų sekmadieniu.
Verbų sekmadienis, kaip ir daugelis krikščioniškų švenčių, yra apipintas įvairiais liaudiškais papročiais. Tikima, kad šią dieną pašventintų išsprogusių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, gausina derlių, padeda žmogui išlaikyti sveikatą.
„Ne aš mušu, verba muša, po savaitės ir Velykos“, – taip sakydavo po šv. Mišių grįžusieji pašventinta verba plakdami vaikus ir kitus artimuosius.
Senoliai taip pat mokydavo, kad Didžiąją savaitę negalima bartis, pavydėti, nes nesiseks visus metus.
Svarbiausios Didžiosios savaitės dienos – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, tylos šeštadienis ir Velyknaktis. Didįjį tridienį apmąstomi svarbiausi tikėjimo slėpiniai, tikintieji kviečiami atlikti išpažintį, pasninkauti.
