Asociacijos „Dangaus sodai“ vadovė Marija Liugienė BNS teigė, kad tai unikali tradicija, verta būti šiame tarptautiniame sąraše.
„Tai yra viena iš tautodailės rūšių, kuri yra labai reikšminga ta prasme, kad joje užkoduota visa senovės baltų, ne tik lietuvių, pasaulėjauta. Senovės žmogus suprato pasaulį kaip trinarį, kad jis susideda iš dangaus, žemės ir požemio – šios trys sferos ir buvo atvaizduojamos sode“, – sakė M. Liugienė.
Jos teigimu, ši tradicija buvo gyva ir tarp slaviškų, balkanų šalių, taip pat Latvijoje ir Estijoje, tačiau Lietuvoje ši tradicija labiausiai išpuoselėta.
„Lietuva pralenkė visas aplinkines tautas. Niekur nėra tiek meistrų, niekur nėra ta tradicija tiek išpuoselėta kaip Lietuvoje. Mes čia ir knygas anglų, lietuvių kalbomis išleidę, konferencijas darome, parodas“, – kalbėjo šiaudinių sodų rišėja.
Anot jos, šiaudinių sodų tradicija yra sena, dažnai perduodama iš kartos į kartą.
„Narkevičių šeima Jonavoje, yra tokia Vytenė Repšienė – vyriausia mūsų rišėja, dabar gyvena Vilniuje, bet šiaip iš Kupiškio. Tai jos močiutė išmoko iš anytos, kuri atitekėjo tenai, o ta anyta dar, matyt, iš savo mamos ar anytos“, – pasakojo M. Liugienė.
„Žodžiu, labai giliai nueina tos šaknys“, – pridūrė ji.
Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas sako, kad Lietuva, pateikusi paraišką, įsipareigojo saugoti, skatinti ir plėtoti šiaudinių sodų tradiciją.
Šiuo metu UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše yra trys Lietuvos teiktos vertybės – kryždirbystė, dainių ir šokių tradicija bei sutartinės dainos.
„Siekiame, kad ketvirtąja taptų šiaudinių sodų tradicija“, – teigė A. Vilčinskas.
Paraišką vertins tarptautinė UNESCO ekspertų komisija, pirmojo įvertinimo ir pastabų tikimasi sulaukti iki kitų metų birželio, apibendrintų rekomendacijų – iki tų pačių metų lapkričio.
Galutinis sprendimas turėtų paaiškėti kitų metų lapkričio–gruodžio mėnesiais.
Atrenkant vertybes į UNESCO Reprezentatyvųjį sąrašą taikomi penki kriterijai: jos turi atitikti UNESCO nematerialaus kultūros paveldo bei kultūros įvairovės ir žmogaus kūrybingumo sampratą, turėti pagrįstus ilgalaikius išsaugojimo priemonių planus. Be to, tradicijos saugotojai ir puoselėtojai turi būti įtraukiami į paraiškos rengimo procesą bei sutikti teikti paraišką, ji turi būti įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Į šį sąvadą sodų rišimo tradicija įrašyta 2017 metais.
Anot ministerijos, tradicija plačiai puoselėjama ir perduodama šeimose, kultūros centruose, ugdymo įstaigose, susibūrusiose meistrų ir mėgėjų bendruomenėse.
„Išskirtinės kelių kartų rišėjų šeimos gyvena Jonavoje, Vilniaus krašte, Šakių ir Lazdijų rajonuose, tačiau tradicija visai Lietuvai svarbi kultūrinio paveldo dalis, atspindinti ryšį su papročiais, pasaulėžiūra, dvasingumu, tvarumu bei estetinėmis vertybėmis“, – rašoma pranešime.
Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, žarondėliu, buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę.
Šie dirbiniai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį.
Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos.
Ir šiandien užsakomi vestuviniai sodai, kabinami jie ir virš kūdikio lopšio, šeimos stalo, jais puošiami namai ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat neretai naudojami kaip dekoratyvinis interjero elementas.
