Pirmasis pokalbis vyko menininko Jono Grundos galerijoje „Skaptukas“. Galerija jau daugiau nei du dešimtmečius veikia gimtųjų namų kieme, įkurta ji buvusiame tvartelyje. Čia dabar ir meno virtuvė, ir šventovė.
Jono svečiai įsitaisė tarp jo paveikslų, skulptūrėlių, klausėsi Jono ir dailės mokytojos Audronės Čeponienės pokalbio.
Renginių ciklą pristačiusi bibliotekininkė Laima Andrijauskienė sakė, kad laukia išties daug įdomių susitikimų. Tai galbūt šiek tiek primins jos anksčiau sumanytus ir tokius populiarius dvarų ir bažnyčių projektus, tik šįkart bus lankomi ne didingi pastatai, šventovės, o taip pat didūs žmonių pasauliai.
Pokalbio pradžioje prisimintas ir tylos minute pagerbtas neseniai anapilin iškeliavęs žinomas Ignalinos krašto medžio drožėjas, geras Jono draugas, Gintaras Černius. Jo nespėta pakalbinti. Mums liko nuostabūs darbai ir šviesus atminimas...
Na, o su Jonu kalbėta lengvai ir paprastai: apie jo gyvenimą, kūrybą, skulptūros ir tapybos meną, įkvėpimus ir didžiuosius atradimus, apie augimą ir visa ko pradžių pradžią.
„Šitame kieme, šioje sodyboje aš gimiau ir užaugau. Mokiausi, lankiau sporto klubus, žvejojau, miškus išvaikščiojau...Labai mylėjau savo Ignaliną ir besimokydamas vis laukdavau penktadienio, vis lėkdavau namo. Čia man buvo svarbiausia vieta...“ – pasakojo jis.
Nuo 2014 metų jonas Grunda priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, parodas rengia nuo 1980-ųjų metų. Savo darbais menininkas pirmiausia ir išpuošė gimtas vietas.
Įvažiavimus į Ignalinos miestą žymi medinės skulptūros, Laisvės aikštėje trykšta fontanas, keliauti ežerų krašte kviečia dviratininko skulptūra.
Prie kultūros centro jau beveik tris dešimtmečius motinišką ramybę spinduliuoja akmeninė „Ramybė“, o skveruose išsibarstę balti lelijų žiedai...
Prisidėjo ir statant trijų skulptūrų ansamblį, iš tolo pasitinkantį atvažiuojančius į Antalksnės kaimą, o kelyje Šakarva–Antalksnė–Kirdeikiai pailsėti sustojančius žavi kartu su Raimondu Žieviu sukurta geležinio stipruolio skulptūra „Kelininkas“. Nemažai ir smulkių skulptūrų, drožinių, kurie tapo ypatingomis progomis teikiamomis dovanomis, nugalėtojų prizais.
Menininkas minėjo supratęs, kad kas bebūtų, ką bepasiektų, žmogus yra silpnas, pažeidžiamas ir netobulas, todėl niekada nereikia susireikšminti, galvoti, kad štai imsi ir sukursi kažką didingo: „Jei nesusireikšmini, tada ir kūryboje geriau sekasi. Ego su laiku vis mažėja. Kai kurie dalykai gal pasiseka, tai ir ačiū Dievui. Anksčiau dariau, ką užsigeidęs, buvo svarbi tik emocija, dabar atsirado tam tikra disciplina, nes negali griauti to, kas tau įdėta paties kūrėjo. Viską derinu tik su juo...“.
Pastaruoju metu Jonas sugrįžo prie tapybos, išgyvena jos šventę. Vienas po kito pasaulin paleidžiami meniški jo paveikslai.
Akis džiugina švelnios spalvos, lengvi potėpiai, gamtos ramybės giluma ir amžinojo gėrio, didžiosios meilės nuojautos. Kai kurie darbai nutapomi labai greitai. O įkvėpimas dažnai ateina iš Šventojo Rašto, iš atsiunčiamo žodžio...
Jonas dabar daug važinėja po bendruomenes, ten, kur tik jį kviečia, kur laukia, susitinka su paprastais žmonėmis, pasakoja jiems apie savo paveikslus. Nusiveža kokius keturis, pasistato ir kalbasi. Kiekvienas žmogus gali vis naujus dalykus abstrakčiuose kūriniuose atrasti, pamatyti. Tokie susitikimai Jonui – tai lyg bendravimo patarnavimas, nes bendravimo, o ypač apie dvasinius dalykus, žmonėms labai trūksta.
„Man patinka šiuolaikinis menas, nes jis kelia klausimus, tokie santykiai patys nuostabiausi“, – sako menininkas.
Kalbėta ir apie labai sunkų, sudėtingą skulptoriaus darbą. Mums matoma meniška skulptūra – pirmiausia turi išgyventi, kaip Jonas sako, tiesiog kruviną, vargingą amatininko darbą, ypač kai dirbama su akmeniu, kai neturi jokios pagalbos ir viską turi padaryti savo rankomis ir paprastais įrankiais. Gal todėl jam labiausiai patinka medis, tačiau mediniai kūriniai, kaip gaila, yra labai trumpaamžiai.
Pokalbyje prisiminta, kad vienu metu Jonas vaidino mėgėjų teatre, pažino teatro virtuvę, kuri jam pasirodė ne tokia ir maloni – ten, kaip ir kuriant skulptūrą, pirmiausia yra sunkus darbas, vargas... Tačiau toje virtuvėje gimsta dideli dalykai.
Šiandien jis džiaugiasi, kad tai paliko. Po kurio laiko susigrąžino aktorystės paslaptingumo jausmą, teatras jam vėl tapo šventove.
Paklaustas, o kaipgi jam sekasi įgyvendinti legendinių Bratkų skulptūros idėją, Jonas tik nusišypso: tiek daug buvę susidomėjimo, tiek televizijų pas jį važiavo, filmavo, žurnalistai rašė, o paskui paaiškėjo, kad ta skulptūra rūpi tik jam vienam.
„Bratkas aš darysiu pats sau, nes Vytautas (Vytautas Šerėnas) yra mano širdy, man brangus jo atminimas...“ – patikino Jonas.
Jo širdyje verda ir nurimti neduoda didelis noras. Ir nors menininkas kartais išgyvena nuliūdimo akimirkų, nors patvirtina išmintį, kad savo krašte pranašu nebūsi, jis visgi yra didžiausias optimistas, į priekį žiūrintis su didele viltimi... Ir dėkojantis. Padėka Viešpačiui skambėjo ir Jono giesmėje.
Susitikimo pabaigoje dailininkui buvo duota užduotis – labai greitai nupiešti tai, ką jis tuo metu jaučia, kas jam svarbu.
Keletas brūkštelėjimų ir mažutėje drobėje išryškėjo jo besiklausančių žmonių siluetai.
Nedaug jų buvo, bet tai nė kiek nesumažino to gero, galerijoje tiesiog sklandžiusio šviesaus jausmo... Juk kūrėjas ir yra šviesos nešėjas...
Už šiltą, nuoširdų pokalbį Laima Andrijauskienė dėkojo Jonui ir jį kalbinusiai Audronei, dovanojo jiems bibliotekos skėčius ir sakė, kad kitas susitikimas vyks menininkės Nerijos Daubarės namų kieme.
