A.Vizgirda turi surinkęs kalėdinių puošmenų, dekoratyvinių dėžučių, brangių ir pusbrangių akmenėlių, pypkių, atvirukų, kryželių, paveikslų, sumedėjusių lietuviškų augalų šakelių, žiedų ir vaisių kolekcijas.
„Savęs kolekcininku nepavadinčiau. Ne viską, ką renku, galima vadinti kolekcijomis. Toks rinkinys turi būti kryptingas, apibrėžtas.
Kai kuriuos rinkinius vis papildau. Kalėdinių puošmenų jau yra apie 500. Man tai – gražių daiktų rinkimas siekiant praskaidrinti nuotaiką sau ir kitiems.
Be to, kiekvienas pomėgis visapusiškai praturtina žmogų. Įgijęs įdomų daiktą taip pat sužinai daug naujo.
Kiekviena kolekcija turi būti kam nors reikalinga. Ji paprastai turi tikslią pradžią ir priežastį“, – pasakojo A.Vizgirda, per 36 metus Pilies teatre pastatęs daugiau kaip šimtą spektaklių.
Vyko į Ermitažą
Jis buvo sukaupęs nemenką paveikslų religijos tematika kolekciją.
„Būdamas penktokas pirmą kartą apsilankiau Ermitaže – čia mus atvedė ekskursiją į tuometį Leningradą organizavusi rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Tuomet mokiausi Vilkaviškio S.Nėries vidurinėje mokykloje.
Ermitažas padarė didžiulį įspūdį, bet mane dar labiau paveikė Rusų muziejus. Ilgai stovėjau prie Antono Losenkos drobės „Kenčiantis Kainas“ ir negalėjau atsitokėti. Gaila, kad šis menininkas pas mus beveik nežinomas.
Kai esi paauglys ar dar labai jaunas, menas gali priblokšti, sujaudinti, sujaukti tavo sklandžiai tekantį gyvenimą, viską apversti aukštyn kojomis“, – savo būseną prisiminė A.Vizgirda.
Studijuodamas Sankt Peterburge jis tapo nuolatiniu Ermitažo lankytoju – galėdavo pasakyti, ant kokios sienos koks kūrinys demonstruojamas.
Sukaupė apie 80 kūrinių
A.Vizgirda rinkti paveikslus pradėjo atvykęs dirbti į Klaipėdą 1985-aisiais. Bet netrukus šiek tiek nusivylė tuo metu dar provincialiu uostamiesčiu – įsigijęs vertingų darbų norėdavo, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų, po to padiskutuotų apie meną ir pasidžiaugtų. O diskutuoti ir pasidžiaugti nelabai būdavo kam.
„Paveikslus pradėjau rinkti manydamas, kad Klaipėdą reikia supažindinti su aukštuoju menu, o paskui tuos darbus miestui gal ir palikti.
Aš ne kolekcininkas – tam reikia turėti daug pinigų. Nemažai mano įsigytų darbų buvo XIX ar XX amžiaus pradžios, daugiausia jų – religinės tematikos, nežinomų ispanų, italų, prancūzų kūrėjų natiurmortai, portretai, peizažai“, – pasakojo režisierius, savo kolekcijoje vienu metu sukaupęs apie 80 kūrinių.
Paveikslus padovanoja
Jis buvo išleidęs savo sukauptų kūrinių katalogą, parengė kelias parodas iš savo kolekcijos religine tematika ir pristatė jas žiūrovams, ateinantiems į Pilies teatro spektaklius ar užsukantiems į kitus renginius uostamiesčio Žvejų rūmuose.
Režisierius vylėsi, kad to pažinimo džiaugsmo kitiems reikės kaip ir jam, tačiau taip nenutiko, todėl trisdešimt metų kaupęs menininkų kūrinius nutarė, kad jau gana.
Daugiau kaip porą dešimčių darbų jis padovanojo seseriai, kitiems artimiems žmonėms, Pilies teatro nariams ir įsitikino, kad daug maloniau duoti negu imti.
Pardavęs kai kuriuos darbus išvykdavo į keliones. Kelionės – dar viena A.Vizgirdos aistra, kaip pats sako, dar viena kolekcija. Jis yra aplankęs apie šimtą pasaulio šalių, kai kurias jų – ne kartą.
Ir dabar jis ruošiasi trumpam ištrūkti į Maltą, pamėgtą šalį, kurioje jau ne kartą svečiavosi.
Kelionės įspūdžiai padės atsipūsti po neseniai įvykusios premjeros – A.Vizgirda žiūrovams pristatė komišką dramą „Sebastijanas“ pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williamso pjesę „Netikėtai praėjusią vasarą“.
Apsieina be prabangių daiktų
Ne vienam atrodo, kad režisierius yra labai turtingas žmogus, jeigu gali šitiek keliauti.
„Toks mano gyvenimo būdas. Man nereikia namo, prabangaus buto, mašinos, man labai daug ko nereikia, ko reikia kitiems. Pinigų turiu ne daugiau negu kiti mano kolegos, bet juos kitaip paskirstau“, – aiškino režisierius.
Kai kuriuos kūrinius religijos tematika vis dar galima apžiūrėti jo darbo kabinete, kai kuriuos saugo namuose.
Bene brangiausias kolekcijos darbas – Vilniuje, Prano Gudyno centre, už tūkstantį eurų restauruotas XVII a. nežinomo autoriaus (galbūt iš garsiojo ispanų tapytojo Bartolome Estebano Murillo mokyklos) paveikslas „Apreiškimas“.
Tokią jo sukūrimo datą buvo nurodęs pardavėjas Ispanijoje, tai patvirtino ir Lietuvos ekspertai.
O režisieriaus namuose daugiausia Italijos autorių peizažų.
„Jie labai gražūs, kuria fantastišką atmosferą.
Nesu natūralistinių paveikslų gerbėjas, bet kai matai itin profesionaliai nutapytą paveikslą – mergaitę ant arklio, karves, atėjusias atsigerti, ar antis su ančiukais pievoje – širdžiai miela“, – sakė jokių specialių menų mokyklų nebaigęs meno aistruolis.
Pardavė prispirtas bėdų?
A.Vizgirda užsiminė, kad kartais kolekcijos turi ir liūdnąją pusę.
„Štai Filipinuose, Manilos turguje, pastebėjau vyrą, parduodantį penkias puikias dekoratyvines dėželes, inkrustuotas akmenėliais. Labai gražūs darbai, nusipirkau, bet suvokiau, kad tas žmogus juos parduoda prispirtas didelės bėdos. Galbūt tai – dalis puikios kolekcijos.
Pirkdamas jaučiausi nesmagiai, palikau daugiau pinigų, nei buvo prašoma“, – kalbėjo A.Vizgirda.
Dar viena režisieriaus aistra – humoreskų rašymas.
Neseniai pasirodė jo knyga „Lovoje su Kovidu devynioliktuoju, arba Nuo rytojaus keliuosi gyventi į „Maximą“.
