Šios kompozicijos atspindi Algirdo Martinaičio pasaulėžiūros virsmą, kai po dramatiškų išgyvenimų jis galutinai pasirinko giliai tikinčio, nuolankaus krikščionio kelią. Muziką ženklina apokalipsės, atgailos, nuolankumo, gailestingumo motyvai.
Išskirtinio dizaino albumą su išsamiais tekstais, QR kodu klausytis kūrinių internete bei nuotraukomis finansavo Lietuvos kultūros taryba, o jo pasirodymo proga kompozitorių pakalbino muzikologė Jūratė Katinaitė.
– Pokalbiai su jumis visada įsirėžia į atmintį. Po kiekvieno interviu lieka viena kita mintis, kuri įstringa, nebeapleidžia ar net pakoreguoja pasaulėvaizdį. Dabar mudu kalbamės džiugia proga – išleista jūsų muzikos, sukurtos pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, plokštelė. Prieš kelias savaites „Ondine“ išleido dar vieną jūsų naujesnės kūrybos albumą.
Viskas puiku, įprasminta, tačiau prisimenu pirmąją pandemijos bangą, sugriovusią jūsų 70-mečiui suplanuotus renginius. Vietoj šventės – griežtas karantinas lyg koks Dievo pirštas. Kaip į tai reagavote?
– Kai visa tai prasidėjo, ėmiau galvoti, kas čia per dalykas? Ar anksčiau kas nors panašaus išgyventa? Kaip atspindėta mene? Arčiausiai po ranka buvo Albert’o Camus „Maras“. Ir tada ieškai sutapimų. Visi kataklizmai žemėje su kažkuo sutampa. Šv. Jonas iš Patmo salos žvelgė į žvaigždes, jautė apokalipsę kartu su debesimis, su visata.
Skaitant mums atrodo, kad tai tiesiog atpasakojimai. Bet išties tai giluminiai žmogaus ir žemės ryšiai: kas iš ko atsiranda, kur nuveda. Tai galime įžvelgti mene: nesvarbu, ar tai pirmykščių žmonių ženklai, išraižyti oloje, ar Šostakovičiaus simfonija.
Jaunystėje, dar studentaudami, nemėgom nei Šostakovičiaus, nei Prokofjevo, nes mums buvo aktualus kitoks muzikos posūkis. Bet dabar klausausi Šostakovičiaus muzikos ir suprantu, kokie tai dideli raštai – švariausia ir tiksliausia ano laiko visuomenės fiksacija. Nemaniau, kad kada nors taip pasikeis mano požiūris. Dabar klausausi Šostakovičiaus ar Prokofjevo ir girdžiu istoriją.
– Negalima taip tiesiai žmogui į akis sakyti, bet, regis, kartu su Onute Narbutaite ir Mindaugu Urbaičiu tapote vyriausia kompozitorių karta, kuriai tenka prisiimti moralinio autoriteto naštą. Bronius Kutavičius išėjo, Osvaldas Balakauskas nutilo, išsakė savo „credo“ ir „spiritus“, bendraamžiai Vidmantas Bartulis, Faustas Latėnas sudegė kaip fakelai.
Dabar į jus jaunesni žiūrės kaip į priekyje einančio Tėvo nugarą, teikiančią užuovėją, už kurios saugu, nes yra kas atlaiko vėjus, kas su jais nebesiginčija, tiesiog eina…
– Prieš mus buvusi karta – dabar jau didieji lietuvių kultūros vardai. Mums, jauniems, jie buvo kaip siena. Jie buvo drąsūs, novatoriški, mes rėmėmės į jų naujoves muzikoje, dailėje, literatūroje. Už tos sienos buvo saugu bręsti. Ir staiga ta siena nugriuvo…
– Dabar jau jūs esate siena kitiems.
– Tai ir imi galvoti, o kaip tu būni? Ką tu rašai? Aš jaunus žinau, jaučiu, nes juose yra tas pats, ką mes turėjome jauni: norą nepasiduoti, apsaugoti savo individualumą. Ateis laikas ir jie atstovaus. Jaučiu tą stiprybę.
– Nejaučiate pasipriešinimo? Juk jauni žmonės ateina ir nustumia į šalį, kas padaryta, jiems reikia įtvirtinti savo atradimus. Kartų konfliktas užprogramuotas gamtoje. Kitaip ir būti negali. O gal gali? Turite tiek tvirtybės, kad galėtumėte pasakyti, kad pasitikite jaunaisiais, nors galbūt jie nuneigia jūsų credo?
– Kai dar pats buvau jaunesnis, bet jau buvo dar jaunesnių, prisimenu, tuomet gyvenau sodyboje ir prie lovos laikydavau tokius kaliošus, į kuriuos įsispyręs eidavau laukan. Vakarais kartais taip supykdavau – tai kas nors iš jaunesnių pašiepė, tai dar ką, kad ant popieriaus lovoje surašydavau viską ir įmesdavau į kaliošus.
Po poros dienų išsitraukdavau, perskaitydavau: vaje, kokia nesąmonė! Paimdavau ir sudegindavau. Tai čia apie vienadienius užsigavimus. Sudegindavau ne tai, kas ką blogai apie mane pasakė ar pašiepė, bet ką aš pats apie tai galvoju. Juk jie irgi taip elgiasi todėl, kad tuo tiki.
Jaunaisiais domiuosi, atsiverčiu jų partitūras, nes ten jau kitoks pasaulis atsiskleidžia. Jų gyvenimas bei patyrimai kitoniški, daug kas iš jų gyvena užsienyje, turi visokių įspūdžių, įtakų.
Tie pokyčiai jų muzikoje – natūralūs, ne todėl, kad nukreipti prieš vyresniuosius. Kažkada žiūrėdavau į vyresniųjų partitūras, iš jų sėmiausi. Osvaldo Balakausko Pirma, Antra, Felikso Bajoro Trečia simfonijos – jos kaip dokumentai, labai gerai užantspauduoti.
– Artėkime prie naujojo albumo „Pradžios ir pabaigos knyga“. Tai kūriniai, sukurti paskutiniuoju XX a. arba pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu. Dabar jis labai mėgstamas prisiminti, analizuoti.
Tai išties sudėtingas laikas, po Dainuojančios revoliucijos euforijos įvyko gan „kietas nusileidimas“: nemažai žmonių neteko darbo, daugelis menininkų pasijuto bejėgiai prisitaikyti atšiauriu nepriteklių, ūmai suvešėjusio kriminalinio pasaulio, ištuštėjusių teatrų ir koncertų salių laikotarpiu. Iš riboto, bet stabilaus ir tam tikra prasme saugaus meno lauko kūrėjai atsidūrė gana agresyvioje kapitalizmo aplinkoje.
Jūsų meninė reakcija užfiksuota šioje plokštelėje. Pažvelkime iš platesnės perspektyvos. Tai nėra tipiški jūsų kūriniai, arba gal teisingiau pasakius, prie tokio stiliaus vėliau nebegrįžote. Jaunystėje rašėte neoromantinės pasaulėjautos kūrinius, dabar jau tapusius klasika, o vėliau jūsų opusai stambėjo, monumentalėjo.
O štai šie kūriniai – lyg idėjų eskizai, naujų formų išbandymai, kartais lyg su nuoskauda, sarkazmu ar iš pykčio. Bet viskas labai jautru, pažeidžiama. Kaip anuomet jautėtės? Kaip dabar vertinate aną laiką ir aną save?
– Viskas keitėsi, teko išvykti iš miesto, apsigyventi kaime. Kad išgyvenčiau, dirbau visus darbus – ir sėjau, ir paršelius auginau, iš pradžių netgi teko tvarte miegoti. Švariai pasiklodavau. Tuomet rašiau „Siloamo tvenkinį“ apie tai, kaip pasitrynęs purvu akis neregys praregi. Man sutapo su mano „gydomuoju purvu“, ta šaltiniuota vieta, kur gyvenau.
Parašiau tokią neapibrėžtą muziką fortepijonui, pabaigoje ten taip vizualiai apanki ir su pieštuku ieškai klavišo kaip išeities. Tokie tad gyvenimiški sutapimai. O daug menininkų vengė sutapimų arba juos neigė.
Paskui grįžau į miestą ir rašiau „Abadoną“. Abadonas – bedugnės angelas. Taigi grįžau lyg iš bedugnės į kūrybinį gyvenimą. Taip ir visas ciklas susidėliojo, jis nebuvo suplanuotas, greičiau atsitiktinai viskas supuolė, bet ryšium su Naujuoju Testamentu.
– Tuo dvasinių ir fizinių pokyčiu laiku, regis, susiformavo dabartinis Martinaitis su tvirtomis vertybėmis, kurios jums labai svarbios iki šiol. Virsmas iš jaunojo į brandųjį Martinaitį.
– Dar buvo labai svarbus suartėjimas su teatru, darbai su režisieriumi Jonu Vaitkumi – Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, Augusto Strindbergo „Tėvas“... Tą muziką rašiau lyg teatrui, bet paskui ji nugulė į styginių kvartetą „Mirtis ir mergelė“. Nuo 1994 metų pradėjau bendradarbiauti su Bernardinų bažnyčia, rašyti daug religinės muzikos, ypač pagal Šv. Pranciškaus Asyžiečio tekstus. Labai įvairus tas laikas buvo, ir muzika įvairi.
– Tuo metu patyrėte didelį sukrėtimą – buvo užpultas ir sunkiai sužalotas jūsų sūnus. Ar tai ir buvo tas slenkstis, lėmęs apsisprendimą tapti giliai tikinčiu, nuolankiu krikščioniu?
– Tą vasarą rašiau „Nebaigtąją simfoniją“ iš sukauptos patirties, iš įvairių temų. Premjerai buvo ruošiamasi rugsėjo mėnesį, kai buvo žudomas mano sūnus. Simfonija turėjo baigtis tokiu kylančiu motyvu, lyg išėjimu iš šio pasaulio, išnykimu. Ir vienas orkestro muzikantas atsisakė tai groti.
Tuo metu mano sūnus uoliai sportavo, tarsi būtų ruošęsis užpuolimui, ir dėl to jis išgyveno, o simfonijai parašiau kitokią pabaigą. Viskas, kas buvo prieš ir po šio įvykio, lyg susidėjo į priežasčių ir pasekmių grandinę.
Visa ciklo „Pradžios ir pabaigos knyga“ muzika kaskart mane kur nors netikėtai nublokšdavo, bet paskui paaiškėdavo, kad visa tai buvo reikalinga.
– Svarbi jūsų raiškos forma atsiradusi tuomet ir lydinti iki šiol – sarkazmas. Anksčiau buvau įsitikinusi, kad tai ištiko kaip apsauginė reakcija į pokyčius, į „laukinį kapitalizmą“, į siaubingus būties ir buities kontrastus.
Bet kuo daugiau klausau jūsų anuometinės muzikos ir žodžiais dėliojamos patirties, tuo labiau suprantu, kad tai atsirado iš krikščioniško nuolankumo, tarsi susigėstant, kad įsijausta į kūrėjo vaidmenį, ir tuomet lyg išsigąstant savo puikybės, lyg pasišaipant iš savęs ir iš savo pastangų. Kaip kad jūs sakote, „pripjaunu kūrinio aukštį, kad nebūtų toks aukštas“. Ar galima taip interpretuoti jūsų sarkazmą?
– Taip, žinoma. Kaip rasti būdų pavaizduoti sarkazmą, man labai padėjo teatras. Teatre muzika turi sukurti labai daug skirtingų būsenų. Tuomet pradėjau domėtis kvailybės formomis, idiotizmu. Pastebėjau, kad yra muzikos „nukrypimai“, lyg tokios šalikelės: vos pasuksi ir gali visai kitur nueiti. Teatro dėka visa tai atėjo į mano muzikinį žodyną. Dabar galiu laisvai naudotis tomis galimybėmis.
Rašant kūrinį naudoju daug juodraščių. Iš pradžių vieną juodraštį, tada perrašinėju į antrą, tuomet į baltą juodraštį ir galiausiai į švarraštį. Pati muzikos eiga parodo, kad pradiniame etape tikrai buvai užmetęs kvailybę, o paskui einant per juodraščius švarinasi tas dalykas, kol lieka menas. Man patinka stebėti visą virsmą per juodraščius.
– Ar lengvai paleidžiate kūrinį, kai jau jis pereina visus juodraščius, švarraščius ir pagaliau atsiduria atlikėjo rankose? Ar nusiraminate, ar vis dar toliau kirba jį švarinti?
– Kai kartais atsiverčiu seniai parašytą kūrinį, tai matau, kad mintis yra gera, bet paskui kažkur nuklaidžiota. Tai dabar pridedu ranką, nes tada dar ir per skubėjimą kas nors ne taip buvo padaryta. Dabar peržiūriu savo kūrybą, kadangi ji labai netvarkinga. To paties kūrinio variantų būna nemažai, kartais jau sunku susigaudyti, kuris čia tas tikras sūnus, o kuris – ne.
– O šioje kompaktinėje plokštelėje įrašyti kūriniai koreguoti? Juk po gana ilgo laiko grįžote prie jų.
– Kai kuriuos rankiojau iš lapelių. Kai kurių teko atsisakyti. Pavyzdžiui, „Dviejų liudytojų“, mat pastarasis turėjo ir vizualinę raišką, kurios atsisakius tektų pačią muziką parašyti kitaip. Bet tuomet jau būtų kitas kūrinys, todėl jo atsisakėme. O kai kurie kūriniai atėjo kaip apreiškimas. „Vigiliją“ parašiau ir susimąsčiau, kad nesupratau, kaip tai įvyko, tarsi be mano valios.
– Ar jums svarbu, kad žmonės pagautų jūsų mintį? Šiame albume dauguma instrumentinių kūrinių, bet jūs aiškiai artikuliuojate jų idėjas, konkrečius biblinius motyvus, kitaip tariant, turinį. Bet klausytojas juk gali susikurti savo turinį?
– Visuomet įdomu, kaip žmonės supranta muziką. Pats gi žinai savo kūrinį, ką įdėjai, ir esi tikras, kad ten daugiau naujienų nebėra. Bet pasirodo, kad interpretacija atveria daugiau galimybių nei gali įsivaizduoti pats autorius. Čia kaip Šventasis Raštas, kurį gali perskaityti keturiais variantais. Visada įdomu paskaityti, kas rašoma apie mano kūrybą, ir kartais rašantysis pastebi ką nors, ko aš pats nebuvau pastebėjęs.
– Kaip sekėsi bendradarbiauti su jaunąja atlikėjų karta, įrašiusia šį albumą? Jie gimė tuo metu, kai jūs rašėte šiuos kūrinius. Ar radote bendrą kalbą? O gal jie patys rado savo raktą į jūsų muziką?
– Tas laikas, kai vyko įrašų sesijos, man buvo labai nelengvas, užpuolė negalavimai. Muzikantai skambindavo tartis dėl repeticijų, o man kažką skauda, negaliu atvykti, kitą kartą vėl skambina – o man jau kitur skauda. Jie praktiškai patys parengė šiuos kūrinius be mano rimtesnio įsikišimo.
Kartą skambina prieš repeticiją dirigentas Karolis Variakojis ir sako, kad „Abadono“ natose nėra nurodytas metronomas, klausia, kokiu tempu atlikti. Aš jam ir sakau: „1996 m. buvo vienas metronomas, o dabar jau jūsų metronomas“. Ta muzika man kelia tokį jaudulingą susierzinimą, joje tiek visko paliudyta iš ano laiko. Gerai, kad jie atliko taip, kaip jiems atrodo tinkama.
– Pabaigoje norėčiau paprašyti imtis pranašystės. Menininkai visada geriau nujaučia, kur link krypsta dalykai. Gyvename tokiais neramiais laikais, kad sunku įsivaizduoti, kas vyks socialiniame-politiniame gyvenime artimoje ateityje. O kas bus su muzika?
– Yra tiek sukurta muzikos, meno, bažnyčių... Ar to reikės, ar neprapuldysim? O dabar turime staigų posūkį į technologijas. Bet kita vertus, mūsų maistas labai pasikeitė, mes nebevalgom tikro maisto, o kažkaip sukonstruotus produktus, kurių etiketėse pilna skaičių. Man tie skaitmenys labai siejasi su skaitmeniniu garsu, erdve.
Mes žavimės smuiko ar kokio kito instrumento garsu, užpildančiu erdvę, bet jaunam žmogui to nebepakanka, jam reikia išplėsti tą erdvę. Tai visai kiti muzikos parametrai. Klausausi Arturo Bumšteino, kaip jis įtikėjęs tais modeliais. Man labai įdomi jo muzika teatrui. Tai kitokia muzikos realybė.
Dar kitas dalykas, kad lietuvių muzikoje tiek jaunų moterų – Žibuoklė Martinaitytė, Egidija Medekšaitė, Justė Janulytė, Rūta Vitkauskaitė... Anksčiau muzikos rašymas buvo vyrų darbas, o dabar moterys kuria kūrinius, ir man čia tokia nuostaba! Moterys pašauktos gimdyti pasaulį, o dabar jos dar ir šitokią muziką sukuria! Mane tai tiesiog pakeri.
Albumą „Pradžios ir pabaigos knyga“ galima įsigyti musiclithuania.com ir platformoje bandcamp.com. Albumo leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
