„Kaip toliau būti ČIA, kai TEN vyksta karas, kurio siaubą patiria taikūs Ukrainos žmonės? Matau ir jaučiu kolegų sąstingį: nėra prasmės tęsti darbus. Bet privalome daryti tai, ką galime geriausiai, ir paversti tai apčiuopiama pagalba“, – neabejojo prodiusavimo kompanijos „Operomanija“ vadovė Ana Ablamonova.
Ji prisipažino, kad dėl motyvacijos stokos norėta netgi atšaukti planuotą „Operomanijos“ spektaklių maratoną, – kūrėjams atrodė nejautru juos rodyti, kai šalia žūva nekalti žmonės. Tačiau kūryba įgijo kitą prasmę nutarus visas pajamas iš parduotų bilietų skirti prieš Rusijos invaziją kovojančiai šaliai.
Tai taps ir žiūrovams papildomu stimulu kovo 18–balandžio 22 dienomis Vilniuje lankytis „Operomanijos“ spektakliuose – bus parodytas beveik visas šios kompanijos repertuaras: net septyni puikiai Lietuvoje ir užsienyje įvertinti kūriniai.
Valdovų rūmų rengiamas Marco Scacchi senosios muzikos festivalis pasielgė dar drąsiau: visi jo koncertai kovo 13–21 dienomis bus nemokami, o jų klausytojus rengėjai kvies aukoti Ukrainos laisvės kovotojams padedančioms organizacijoms.
Vilniaus dailės akademija praėjusią savaitę savo surengtoje mugėje pardavė studentų, dėstytojų ir nepriklausomų menininkų kūrinių už beveik 30 tūkst. eurų ir šiuos pinigus skyrė nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms.
Tai tik keli pavyzdžiai, kad menas katastrofos sąlygomis gali tapti ne tik dvasine ir moraline atrama.
Remia ne tik simboliškai
Ne vien koncertų dedikacijomis, Ukrainos himno griežimu ir giedojimu, simbolinėmis solidarumo akcijomis už laisvę kovojančią tautą palaiko mūsų šalies kultūros flagmanai.
Nuo pirmosios karo dienos visos valstybinės ir nacionalinės kultūros įstaigos ragina visuomenę aukoti viešajai įstaigai „Mėlyna ir geltona“, Raudonajam Kryžiui, aiškinasi Ukrainos menininkų apgyvendinimo ir įdarbinimo galimybes.
Be viso šito, Nacionalinė filharmonija šiuo metu rūpinasi Italijoje įstrigusio Kijevo kamerinio orkestro gastrolių Europoje pratęsimu. Muzikantai negali grįžti namo, tad ieškoma jų tolesnių koncertų partnerių. Gastroles jau pratęsė italai, vėliau jas perims Bazelis Šveicarijoje, Stokholmas Švedijoje. Vėliau orkestras atvyks ir į Lietuvą, Estiją.
Filharmonijoje įrengiamos patalpos karo pabėgėliams. Pasak įstaigos vadovės Rūtos Prusevičienės, būtų realu čia laikinai įkurdinti iki 20 žmonių. Muzikantai ir asmeniškai pasiryžę priimti ukrainiečius. Savo butu su jais ketina dalintis ir Filharmonijos generalinė direktorė. Jos vadovaujama įstaiga pasirengusi organizuoti Ukrainos menininkų koncertus, bendradarbiauti su jais pagal paslaugų sutartis.
Kare – savos taisyklės
„Jei atsiras ukrainiečių, galinčių groti orkestre, su džiaugsmu juos priimsime“, – tvirtino Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius.
Jis pridūrė, kad atitinkamo lygio reikalavimas išliks, – karo pabėgėliai taip pat neišvengs konkurso. O tai, kad šiame kolektyve ukrainiečiams tektų groti su grupe anksčiau įsidarbinusių baltarusių, maestro įsitikinimu, nė kiek nepaveiks atmosferos orkestre.
„Menininkai – išsilavinę, aukštos kultūros žmonės ir neskirsto kitų pagal nacionalinį principą“, – pabrėžė G.Rinkevičius.
Tačiau karo sąlygomis to išvengti kartais sunku. Štai kultūros ministras Simonas Kairys karinės invazijos pradžioje buvo viešai pareiškęs, kad į šalį negalės atvykti nė vienas rusų menininkas. Tai sukėlė prieštaringų kultūrininkų reakcijų.
„Jei žmogus nepritaria Rusijos invazijai į Ukrainą, jis turi būti pas mus laukiamas. Eliminuoti žmones tautybės pagrindu, manau, labai neteisinga. Mes negalime nusileisti iki tokio lygio“, – mano G.Rinkevičius.
Vis dėlto jo vadovaujamas orkestras nutarė atšaukti rusų dirigento Dmitrijaus Liso pasirodymą šį sezoną. „D.Lisas yra ir Izraelio pilietis. Jam užteko drąsos feisbuke parašyti: „Karui – ne!“ Bet jis neatvažiuos“, – sakė maestro.
G.Rinkevičius pripažįsta, kad karo sąlygos diktuoja savo taisykles. „Problema, kviesti ar nekviesti rusus apskritai, nublanksta karo įvykių fone. Pasikėsinus į žmogiškumo principus ne laikas kalbėti apie meninius nuostolius – yra kur kas svarbesnių dalykų. Jei pasaulinės verslo kompanijos neprekiauja su Rusija, galime ir mes neprekiauti kultūra“, – teigė G.Rinkevičius.
Panorama keičiasi
Ryšiai su Rusijos menininkais šalies muzikos gyvenime, ko gero, ir buvo labiausiai matomi, nes rusų atlikėjai yra itin vertinami pasaulyje. Tad muzikos panorama karo fone keičiasi.
Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms nurodžius apriboti bendradarbiavimą su Rusijos atlikėjais ir kultūros veikėjais buvo atšaukti netrukus turėjęs Vilniuje vykti rusų smuikininko Maksimo Fedotovo ir violončelininko Aleksandro Kniazevo koncertai.
Nuo 2008-ųjų Lietuvos kameriniam orkestrui vadovaujančiam smuikininkui ir dirigentui Sergejui Krylovui, Rusijos ir Italijos piliečiui, teko rinktis draugystę arba su Rusija, arba su Lietuva. Maestro pasirinko mūsų šalį, laiške pasmerkęs karinę agresiją prieš Ukrainą.
„Mane visada asmeniškai įkvėpė didysis Yehudi Menuhinas, koncertavęs sąjungininkų kariams, išgyvenusiems koncentracijos stovyklas, ir publikai pokario Berlyne bei Sovietų Sąjungoje. Muziką jis laikė tikra susitaikymo priemone. Aš asmeniškai niekada viešai nereiškiau paramos vyriausybių ar prezidentų politiniams veiksmams ir sprendimams. Aš esu muzikantas, tylus taikdarys; kalbu universalia klasikinės muzikos kalba ir groju įvairiai publikai visame pasaulyje“, – be kita ko, parašė S.Krylovas.
