„Gal klausytojas neatras mūsų šiandien, galbūt neatras ir po penkerių metų, bet kai atras, eisime kartu. Toks tas tikrųjų klausytojų laukimas“, – sakė dainininkė Aistė Smilgevičiūtė, vertindama 30 grupės „Skylė“ gyvavimo metų.
Juostos, už kurią surinktos lėšos bus skirtos Ukrainai paremti, premjeros proga – pokalbis su A.Smilgevičiūte.
– Aiste, iššūkis filmo „Anapus laiko ir šviesos“ režisierėms buvo nemenkas: 30 grupės „Skylė“ metų per 60 minučių. Ar tai įmanoma?
– Ilgas laikotarpis ir medžiagos gausa vertė režisieres išgryninti esmę – ir joms tai pavyko.
Beje, dalis pirmųjų grupės archyvų buvo dingę beveik dešimtmetį. Paaiškėjo, kad „slėpėsi“ pas juos pasiskolinusį „Skylės“ fleitininką Kęstutį.
Jų atradimas – viena paskatų sukurti filmą. O galvojant apie visus tuos metus į galvą ateina metafora – bangavimas: kartais teki ramiai, kartais imi ir tą bangą išjudini, tuomet vėl ramu.
– „Skylė“ augo kartu su nepriklausoma Lietuva, įgarsino, įbalsino laisvos šalies kismą. Turbūt simboliška?
– Pažvelgusi atgal dabar suprantu – iš tiesų teko toje istorijoje dalyvauti.
Turbūt kaip ir daugeliui žmonių tuo metu, kai nebuvo nišų, kai nebuvo vietų, kuriose norėtum būti, jas reikėjo kurti patiems – patiems išsiplėšti tuos dirvonus.
Po Sovietų Sąjungos griūties su laisvės pliūpsniu gavome neįspraustą kūrybiškumą, galėjusį laisvai tekėti ir reikštis. Jis – labai gaivališkas. Galbūt jį užčiuopė daugelis – ne tiktai muzikantai ir menininkai.
– Grupių, atlikėjų sukaktys minimos skirtingai: koncertais arenose, riboto tiražo vinilinėmis plokštelėmis, „Skylės“ atveju – dokumentiniu filmu. Ar galime kino juostą laikyti svarbia žyme kolektyvo gyvavimo kelyje?
– Jei atvirai, nesitikėjau, kad gali būti sukurtas filmas, kad jis bus toks, koks yra, – ne paviršutiniškas, o gilus, dinamiškas. Maniau, kad sukaktį paminėsime koncertu, bet atsitiko tai, kas galėjo atsitikti geriausia.
Mums labai pasisekė, kad filmą „Anapus laiko ir šviesos“ režisavo Aistė ir Skaistė Jauraitės.
– „Anapus laiko ir šviesos“ matome dvi „Skyles“. Viena jų – mistiška, veidus slepianti po paukščių kaukėmis ar kurianti Jūratės ir Kastyčio mitą. Kita – gerokai žemiškesnė: jaukiai leidžianti laiką vasaros stovykloje Mėnuliškėse. Ta mistiška grupės dalis – įvaizdis ar labiau mito, mistikos poreikio kasdienybėje atspindys?
– Mes gyvenome mitologija. Mūsų interesų laukas nebuvo buitiškas, tad jis ėmė atsispindėti ir grupės kūrybinėje veikloje. Aš mokiausi klasikinės filologijos, buvau prisiskaičiusi mitų, Rokas visokio „bieso“ prisiskaitė istorijoje. (Juokiasi.)
Tai nebuvo žaidimas, skirtas publikai patraukti magijos triukais. Ypač dabar – palikę buitinius save, kuo toliau, tuo labiau scenoje esame personažai.
– Grupė „Skylė“, kaip filme prasitaria Marijonas Mikutavičius, turi labai tvirtą, ištikimą klausytojų bazę. Kiek jums svarbus palaikymas ir grįžtamasis ryšys?
– Labai vertiname savo klausytojus. Grojame nišinę muziką, tad niekada nesiekėme pritraukti žmonių staiga iššokančiomis dainomis – investuojame į tas tikras.
Galbūt klausytojas neatras mūsų šiandien, galbūt neatras ir po penkerių metų, bet kai atras, eisime kartu. Toks tas tikrųjų klausytojų laukimas.
– „Skylės“ kūryba įmūryta tautinėje savimonėje. Ne tiktai Lietuvos. Koncertavote ir Maidane, Kijeve 2013-aisiais, ir Rytų Ukrainos pafrontėje 2015 metais. Kelios dainos net buvo išverstos į ukrainiečių kalbą. Augę kartu su Lietuvos nepriklausomybe supratote, kad Ukrainos broliams ir sesėms reikia palaikymo?
– Patys tai patyrę atpažinome, kas vyksta. Žinojome, kad tautai, besikaunančiai už savo laisvę, reikia palaikymo.
2010-aisiais išleidome albumą „Broliai“, persmelktą Lietuvos laisvės kovotojų idėjų, tad atrodė, kad galime dainuoti ukrainiečiams ir būti suprasti.
Iš Kijevo grįžome, bet ryšys liko – susipažinome su grupe „TaRuta“, 2015-aisiais išvykome į Rytų Ukrainos pafrontę.
Keliavome su ta pačia mintimi – su parama, su noru dalintis dainomis, su pasipriešinimo istorija ir lietuviška, vakarietiška kultūra. Niekada nepamiršome ten vykstančio karo.
– Simboliška, kad filmo premjera įvyko Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ko palinkėtumėte mūsų šaliai, jos žmonėms?
– Tvirtybės. Labai džiaugiuosi atsiradusia vienybe, žmonių gebėjimu organizuoti(s) – išlikime tokie ir toliau. Nesipykime dėl nesąmonių.
