Nuo kūrybinio sambūrio užuomazgų, teatrinių ir poetinių eksperimentų iki koncertų Ukrainos pafrontėje bei viską įrėminančių 20-ies albumų – visa tai sugulė Kovo 11-ąją pasirodysiančios kino juostos „Anapus laiko ir šviesos“ nematytuose archyviniuose kadruose.
Kaip teigiama pranešime spaudai, viena ilgaamžiškiausių ir nuosekliausių lietuviškų grupių nuolat laviruoja tarp „čia“ ir „anapusybės“, tarp tikro ir paralelinio gyvenimo. Iš to, kaip prasitaria muzikinės dokumentikos autorės, – ir kino juostos pavadinimas, taip pat skambantis „Skylės“ dainoje „Jūržolių šokis“.
Prieš grupės mitą sėkmingai kuriančio ir jos narius kasdienybėje vaizduojančio filmo rodymą kino teatruose – pokalbis su režisierėmis.
– Esate jaunosios kartos kino režisierės – gimėte jau po grupės „Skylė“ susikūrimo 1991-aisiais. Kuo ši grupė svarbi tiek jums asmeniškai, tiek Lietuvos muzikos laukui?
– Mums muzika nėra tik pramoga – itin svarbu, kokią žinutę ji siunčia. „Skylės“ muzika – labai konceptuali. Visi grupės albumai skatina klausytoją domėtis, panirti giliau, o ne plūduriuoti paviršiuje.
Ar yra antra tokia grupė kaip „Skylė“, gyvuojanti daugiau nei tris dešimtmečius ir savo veikloje subūrusi šimtus žmonių? Nei mūsų filmo pašnekovai, nei mes kito tokio kolektyvo įvardinti negalėjome.
– Jūsų ir grupės laiko juostoms prasilenkiant, sekti grupės istoriją, atrodo, turėtų būti keblu. Gelbėjo gausus grupės archyvas?
– Tiek iš grupės, tiek iš jos sekėjų surinkome milžinišką kiekį medžiagos. Galite tik įsivaizduoti, kiek laiko užėmė viską peržiūrėti: vienos VHS kasetės trukmė – 2–3 valandos, o kur dar kompaktiniai diskai, nuotraukos. Žmonės mums siuntė įvairiausią medžiagą: piešinius, nuotraukas, plakatus. Dalį turinio radome LRT archyve – ten praleidome nemažai laiko.
Mūsų tikslas – žiūrovą vesti laiku – 30 metų per 60 minučių. Norėjome į dokumentinį kiną pažvelgti kitu kampu. Įdomus faktas, kad mūsų filmą galima patirti ir kaip radijo dokumentiką – klausantis. Viską suvoksi.
– Grupė susikūrė netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, jos diskografijoje gausu tautiškumo motyvų, Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylės“ lyderis Rokas Radzevičius yra apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais. Kolektyvas – savotiška Lietuvos tapatybės dalis?
– „Skylė“ Lietuvai skaudžias temas pasakoja meno kalba ir nebijo to daryti. Grupė suvokia, kad svarbu apie tai kalbėti, svarbu prisiminti mūsų praeitį. Medaliais A. Smilgevičiūtė ir R. Radzevičius apdovanoti už lietuvių tautos partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai istorijos įamžinimo puoselėjimą.
Net ir mažesnių miestelių gyventojai ne tik pamatė koncertą „Broliai“ – tokį, kokį jį sugalvojo menininkai, bet ir klausė paskaitų, žiūrėjo filmus, dalyvavo diskusijose, lankė parodas ir taip pagerbė laisvės kovotojų atminimą.
– Grupės ne tik muzikiniame kontekste svarbą turbūt liudija ir daug kino juostai pakalbintų skirtingų sferų atstovų? Filme girdime dainininko Marijono Mikutavičiaus, istoriko Alfredo Bumblausko, politikos apžvalgininko Vytauto Bruverio ir kitų mintis.
– Turėjome 32 interviu. Kalbinome kino režisierių ir poetą, Užupio respublikos prezidentą Romą Lileikį, poetą Rimvydą Stankevičių, muzikos apžvalgininką Ramūną Zilnį ir dar daugelį kitų – stengėmės rinktis pašnekovus iš skirtingų sričių. Visų jų pasakojimai mums sukūrė bendrą vaizdą apie grupės vertybes ir pasaulėžiūrą.
– Svarbus filmo segmentas – „Skylės“ koncertai Maidaine, Kyjive, 2013-aisiais, taip pat Rytų Ukrainos pafrontėje 2015-tais metais. Dabar ši dokumentikos dalis, suplanuota ir į kino juostą įtraukta dar gerokai prieš šiandieninę Rusijos karinę invaziją, turbūt nusidažo kitomis – žymiai tragiškesnėmis – spalvomis?
– Sunku patikėti, kad po Maidano ir Rusijos karinių veiksmų Rytų Ukrainoje, atrodo, užsimerkėme ir per daug nebekreipėme į tai dėmesio. Dabar net pats filmas įgauna kitą prasmę. Juk jame įamžinta daug Ukrainos žmonių, besiginančių karių.
Labai sudėtinga kalbėti, kai tiek žmonių žūsta. Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ jau tada suvokė, kaip svarbu palaikyti kaimyninę šalį, kuri pasirinko proeuropietišką kryptį. Kolektyvo nariai paprašė ukrainiečių poetės iš Lvivo Marijanos Kijanovskos išversti keletą dainų iš albumo „Broliai“ į ukrainiečių kalbą, kad klausytojas, ukrainietis, suprastų dainų prasmę ir jaustų palaikymą.
– Kodėl ir kam verta pamatyti „Anapus laiko ir šviesos“?
– Šiuo filmu pristatant grupės veiklą, jos kismą per 30 metų papasakojamas ir Lietuvos valstybės augimas. Kaip laisvė, paprastų žmonių svajonės bei troškimai sukūrė vakarietišką demokratišką Lietuvą. Grupė „Skylė“ tampa lyg paralelė Lietuvos valstybės, atskleidžianti 3-jų dešimtmečių laikotarpio įvykius, pakeitusius Lietuvą ir jos žmonių gyvenimus.
Nenorėjome tik vardinti faktų – juos galime pasiskaityti internete. Siekėme į filmą įtraukti kontekstus. Svarbu, kad toje istorijoje žiūrovas atpažintų save, keltų klausimus, domėtųsi, šitaip dalelę filmo nešiotųsi savyje.
– Dėl Rusijos karo Ukrainoje nerengsite „Anapus laiko ir šviesos“ premjerų, o visus seansų metu surinktus pinigus nusprendėte paaukoti.
– Kalbant apie premjeras šiame tragiškame kontekste, galvoje skamba eilutė iš „Skylės“ albumo „Dūšelės“ dainos „Pilkapių sniegas“: „Mirtis kai kalba, dainos ar rūpi?“. Taip, visus surinktus pinigus skirsime pagalbai Ukrainai – bent taip galime padėti šios šalies žmonėms kovoti už laisvę. Solidarumas ir palaikymas dabar – ypač svarbu.
Dokumentinis filmas „Anapus laiko ir šviesos“ kino teatruose nuo kovo 11 d.
