Skelbiamas visas laiško turinys:
„Visą gyvenimą esu pratusi būti tokio didžio žmogaus – Eimunto Nekrošiaus – šešėlyje, didžio – tą žino visi, kas su juo dirbo Rusijoje... Šiomis klaikiomis dienomis man jo ypač trūksta... jis pasakytų ŽODŽIUS... tačiau baisu ištarti – pagalvojau: gerai, kad jis NEŽINO... Jam būtų gėda... o man skaudu... jau kelintą kartą skaudu dėl šitos mano tėvynės.
Augau Sibire, nuolat girdėdama mamos burtažodžius: „Kad tik nebūtų karo...“ Ir štai... Eimis atvežė mane į Lietuvą, mes turime du sūnus ir keturis anūkus... Ką man jiems dabar pasakyti apie Rusiją? Aš juos mokiau rusų kalbos – „puikiosios rusų kalbos“, kokia ji ir yra (Puškinas, Čechovas, Šukšinas...). Šiomis dienomis jie papildė savo žodyną žodžiu iš trijų raidžių... Apie tai, kas dabar vyksta Ukrainoje: „Kijevas – rusų miestų motina“ – Rusijos armija pamiršo apie savo motiną...
Nadežda Gultiajeva, Eimunto Nekrošiaus žmona".
