Pasak organizacijos įkūrėjos ir vadovės Liucijos Stulgienės, LMRF jubiliejus S.Vainiūno namuose bus minimas įvairiais renginiais ištisus metus. Rytoj, vasario 23 d., čia atidaroma organizacijos 30-mečiui skirta paroda, vyks filmo apie Fondą peržiūra.
Kokiomis nuotaikomis veiklumu garsėjanti organizacija pradeda ketvirtąją dešimtį? Apie tai – pokalbis su L.Stulgiene.
– Lietuvos muzikų rėmimo fondo programos įveikė laiko, bet ne pandemijos išbandymus. Ar dar atkursite savo ilgamečius ciklus?
– Kovidas antrus metus yra suvaržęs mūsų veiklą. Renginiai intensyviai vyko iki pandemijos – ji viską sudraskė. Veiklą pristabdėme, nes nenorime eikvoti energijos ir pinigų be rezultato. Man skaudu koncertuose matyti užimtą kas trečią kėdę.
Akademinei bendruomenei skirto ciklo „Alma Mater musicalis“ renginiuose 27 metus pristatinėdavome papildomas kėdes šv. Jonų bažnyčioje, o jei nėra žmonių, kam tas renginys? Nežinau, ar atstatysime šį ciklą.
Teko sustabdyti ir tarptautinių konkursų laureatų pagerbimo programą, vykdytą 29 metus. Per tą laiką daugiau kaip 4000 laureatų ir jų pedagogų sulaukė Lietuvos prezidentų padėkų ir sveikinimų, kuriais labai didžiuojasi, mini juos savo biografijose. Tačiau pastarąjį kartą dėl pandemijos Gitanas Nausėda jau negalėjo jų pakviesti į Prezidentūrą – perdavė sveikinimo raštus per mus.
Tikra katastrofa buvo paskutinysis „Sugrįžimų“ festivalis: salę koncertams tai užsakinėjome, tai atšaukinėjome, nes situacija ir ribojimai vos ne kiekvienoje šalyje, iš kurios laukėme atlikėjų, keitėsi. Dabar svarstome, kam atiduoti šią programą – norinčių koncertuoti Lietuvoje svetur gyvenančių tautiečių yra aibė, bet koordinuoti programą dėl kovido labai sunku. Kol kas šio ciklo koncertai vyks S.Vainiūno namuose.
Festivalį „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ jau perdavėme Druskininkų savivaldybei – praėjusią vasarą ji gražiai pratęsė festivalio tradicijas.
Kovidas mus paralyžiavo, bet neužmušė – veiklą tęsiame. S.Vainiūno namuose pradėjome naują susitikimų su Lietuvos mažosiomis kultūros sostinėmis ciklą. Niekas kitas nesugalvojo pristatyti Vilniuje jų menininkų ir laimėjimų.
Dar viena naujovė – muzikuojančių šeimų vakarai. Taip pat rengsime regionų muzikos mokyklų ciklą, kuriame talentingi vaikai muzikuos su meistrais, dalyvaus jų meistriškumo pamokose. Tai renginys iš programos „Dainuoju Lietuvą“, kurioje sujungėme visas mūsų veiklos kryptis. S.Vainiūno namuose veikia ir svetainė neįgaliems vaikams, čia jie piešia ir muzikuoja.
Programos „Dainuoju Lietuvą“ pavadinimą, suderintą su šviesaus atminimo poetu Justinu Marcinkevičiumu, užpatentavome, nes yra norinčių jį pasisavinti. 1999-aisiais mūsų sukurtą „Sugrįžimų“ pavadinimą kopijavo, kas norėjo, deja, užpatentuoti visas programas mums per brangu.
Jei kovidas nusiramins, gal ryškiau paminėsime ir Fondo jubiliejų. Kol kas svarbiausi mūsų darbai – parengti Fondo istorijai skirtą knygą ir įvykdyti šiems metams numatytas programas.
– Neseniai buvote susitikusi su kultūros ministru, Seimo nariais. Gal Fondo laukia palankūs pokyčiai?
– Kultūros taryba (KT) mums nuolat priekaištaudavo, kad per daug dirbame ir norime pinigų visoms savo programoms. Norisi išgirsti atsakymą, ar mūsų darbas skleidžiant klasikinę muziką reikalingas Lietuvai ar jau nebepriimtinas.
Mes nė vienos savo programų nesugalvojome dirbtinai – visos jos pagrįstos ir sutraukia gausią publiką. Europoje L.van Beethoveno metais buvo numatyta 600 vien jo muzikos koncertų, Europa pripažįsta klasiką, o pas mus sukama kažkur į pašalius – vis akcentuojamos naujovės, norima kažko „novatoriško“, neretai banalaus.
Pernai dvidešimt kelios nebiudžetinės organizacijos gavo iš Kultūros ministerijos lėšų profesionalaus meno sklaidai – mes likome tarp kelių negavusių. Didžiausia ir intensyviausia Fondo programa „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ dvejus metus negavo nė cento, kol neprirašėme raštų ir nenumynėme slenksčių, nors tuometinė kultūros viceministrė nacionalinio M.K.Čiurlionio kelio rengėjų posėdyje minėjo mūsų festivalį kaip vieną reikšmingiausių M.K.Čiurlionio palikimo skleidėjų.
Kuklią paramą paskutiniams „Sugrįžimams“ Kultūros taryba nurodė išleisti tik atlikėjų honorarams ir kelionėms, kai rasti savų rėmėjų buvo neįmanoma – juos pačius rėmė valstybė. Mus vienintelius iš 163 muzikos organizacijų KT taip įspraudė į rėmus – supratome tai kaip nenorą, kad „Sugrįžimai“ vyktų.
Naują kompleksinę, įvairiapusę Fondo programą „Dainuoju Lietuvą“, kuri po pandemijos galėtų lengvai išsiskleisti įvairiose salėse, KT ekspertai įvertino kaip chaotišką. Kultūros taryba nuo 2015-ųjų neremia S.Vainiūno namų projektų, anot ekspertų, jų veikla svarbi tik patiems S.Vainiūno namams, o juk čia per metus surengiame 60-80 koncertų, parodų, literatūros vakarų.
Aš esu išstudijavusi visas valstybines programas, partijų ir vyriausybių nuostatas kultūros atžvilgiu – LMRF veikla jas atitinka turbūt 120 proc., kaip ir dabartinio kultūros ministro Simono Kairio nubrėžtus prioritetus ir strategiją. Tačiau Fondo paraiška trimečiam strateginiam programos finansavimui buvo atmesta. Ekspertams atrodo, kad mūsų darbas nereikšmingas ir neįdomus.
Padėkos raštai Fondui netelpa aplankuose, man už veiklą įteiktas LDK Gedimino ordino Riterio kryžius, garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – visi mus pripažįsta, išskyrus Kultūros tarybą ir iš dalies Kultūros ministeriją.
Nėra Lietuvoje kitos kultūros organizacijos, kuri taip nuosekliai nuo pirmųjų gyvavimo metų savo veikla siektų mažinti atskirtį tarp miestų ir regionų, tarp sveikųjų ir neįgaliųjų, socialiai remtinų ir pasiturinčių. Bet 30 metų vykdome programas gaudami minimalią KT paramą. Tarybos administracija nusiteikusi tiesiog pasmaugti Fondą.
– Su kokiais ekspertų vertinimais nesutikote?
– Turiu atsirinkusi keliolika ar net keliasdešimt kurioziškų jų pastabų. Pavyzdžiui, vertindami neįgaliųjų programą „Atgaiva“, parašė, kad neįgalių muzikų dalyvavimas „negarantuos meninio lygio“, nors bendradarbiauti kviečiame profesionalius muzikus. Anot ekspertų, jiems nevalia lygiuotis į sveikuosius? Tai pažeidžia Neįgaliųjų konvenciją.
Daug džiaugsmo Lietuvos neįgaliesiems suteikdavęs jiems skirtas koncertas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo įvardytas kaip „perteklinis projekto renginys“.
Kitą kartą paraiškoje specialiai neminėjome neįgaliųjų, ir paramos negavome jau dėl to. Ekspertams neįtikdavome tai dėl orientavimosi į grandus, tai dėl tenkinimosi „vidutiniokais“ menininkais, o vaikų koncertai, jų nuomone, „neįtakoja kultūros raidos“.
Tai jie pasigesdavo rėmėjų, tai neskirdavo paramos dėl to, kad rėmėjų turėdavome per daug.
Manau, apskritai neetiškas yra reikalavimas pateikti rašytines rėmimo garantijas, kai patys rėmėjai dar nežino savo metinio biudžeto. Ar ne logiškiau reikalauti ataskaitų, kas parėmė programą, o ne kas rems?
Esame sulaukę kritikos, kad neįtraukėme modernių kolektyvų į programą ir dėl to, kad juos įtraukėme. Daug apie ekspertus pasako faktas, kad S.Daukanto aikštės programai, kurioje figūravo Kauno valstybinis choras, Pavelas Giunteris su savo ansambliu, Vaidas Vyšniauskas, Rafailas Karpis, Lietuvos kariuomenės orkestras ir kiti žinomi atlikėjai, už meninį lygį jie tedavė 17 balų iš 30-ties.
Istorijų istorijos. Vienintelį kartą KT ignoravo ekspertų nuomonę, kai šie pasiūlė paremti mūsų darbuotojo Vaclovo Juodpusio knygą: paramos neskyrė, atseit neužteko lėšų.
Mus nuolat bara dėl silpnų viešųjų ryšių. Negalime įpirkti mokamos reklamos, užtat naudojamės visais nemokamais viešinimo kanalais.
Mūsų raštas Kultūros ministerijai dėl tendencingų ir formalių ekspertų vertinimų nugulė Profesionalaus meno skyriaus vedėjos spintoje. Aš negaliu paaiškinti savo komandai, kodėl iš mūsų tyčiojamasi.
Matyt, KT vadovų nemalonę užsitraukiau analizuodama ekspertų pastabas, atvirai pasakydama savo nuomonę. Jau susikūrė kultūros verslininkų sluoksnis, sugebantis ne tik neblogai uždirbti iš kultūros, bet ir patekti į Kultūros tarybos dosniai remiamų organizacijų ratą, o visuomenės kultūros reikmėms tarnaujantis Fondas žlugdomas, jo projektų turinys vertinamas formaliai, nesigilinant. Buvo ne vienas atvejis, kai projektai vertinti iki galo jų net neperskaičius. Tai skandalinga!
Per vieną savo apsilankymų pas buvusią Kultūros tarybos pirmininkę, dabartinę viceministrę – ėjau apginti Fondo programų – dėl jaudulio ir pažeminimo netekau sąmonės: neprisiminiau nei ką kalbėjau, nei kaip išėjau iš kabineto ir klaidžiojau po miestą, kol patekau į ligoninę. Matyt, tada pasakiau teisybę, ir dėlto mūsų teikiami projektai buvo visiškai užblokuoti.
– Kaip sugebėjote tiek metų išsaugoti net 10 Fondo programų?
– Daug dirbome su rėmėjais, projektus paremdavo Vilniaus savivaldybė, Neįgaliųjų reikalų departamentas, Švietimo ir mokslo, kitos ministerijos. Be to, mes iš kitų išsiskiriame tuo, kad disponuodami menkomis lėšomis mokame ir labai mažus honorarus, bet atlikėjai dėl to nėra atsisakę koncertuoti.
„Sugrįžimuose“ honorarų iš viso nemokame, o čia pasirodo ryškūs talentai – LMRF pirmasis Lietuvoje pristatė Mirgą Gražinytę, Justiną Gringytę, Aušrinę Stundytę, daug kitų vėliau išgarsėjusių atlikėjų.
Niekada nepraktikavome „atkatų“, visą paramą išleisdavome savo veiklai, gal ir dėl to tos paramos nebuvo daug.
Šių metų renginiams iš viso dar negavome paramos, bet veiklą vykdome. Gyvename iš lėšų už parduotas Fondo patalpas A.Smetonos gatvėje. Ištekliai senka, greitai jie pasibaigs. Esame pateikę finansavimui kelias paraiškas – laukiame atsakymų.
– Kas jus įkvepia veiklai, kai tenka dorotis su tiek problemų?
– Pirmiausia mano sukaupta patirtis. Kultūros srityje dirbu 60 metų: 7-erius atsakiau už Šiaulių miesto kultūrą, 15 metų globojau šią sritį LR vyriausybėje kaip referentė, vėliau – kaip premjerų konsultantė. Dirbau net su šešiais premjerais, parengiau daugybę svarbių kultūros dokumentų ir programų, prižiūrėjau jų įgyvendinimą.
Idėjų semiuosi ir iš spaudos, jos kyla klausantis muzikos – dirbu 15 valandų per parą. Man nėra didesnės šventės nei klausytis savo surengtų koncertų, bendrauti su atlikėjais. Fondo programose dalyvauja iškilūs muzikai ir kolektyvai. Su Virgilijumi Noreika 200 kartų važiavome per Lietuvą – tai buvo nepaprastas malonumas!
Padariau du gerus darbus: įkūriau Fondą ir sutelkiau veiklią, profesionalią komandą. Kol kas nematau horizonte žmogaus, kuris galėtų tęsti mano veiklą. Jei išeisime iš Fondo – tai visi kartu.
