Šią dilemą išreiškia vienas parodos objektų – iš rankšluosčio suformuota gulbė. Gulbė, galima sakyti, išplaukė iš parodos atidarymo datos, kurioje net šešis kartus pasikartoja skaitmuo 2, primenantis romantinėje kultūroje žymėtą gulbės pavidalą. Gulbę atpažįstame ir kaip archetipinę gražuolės kaukę iš pasakos apie karaliaus pačią Gulbę (ypač Vytauto Petravičiaus iliustracijose), ir kaip H.Ch.Anderseno bjauriojo ančiuko tikrąją savastį, ir kaip kičo emblemą, populiarių atostogų kurortų simbolį.
Jaunų menininkių teigimu, žmogaus noras paversti rankšluostį gulbe atkartoja jo pastangas atsiliepti į visuomenės spaudimą atrodyti gražiam, laimingam, apsuptam gražių daiktų. Gulbės formą mėgdžiojantis rankšluostis – tarsi žmogus, pozuojantis nuotraukai taip, kad atrodytų dailesnis, lieknesnis, seksualesnis. Gulbė – siekiamybės simbolis ir jos parodija.
Menininkės tarsi klausia, ar neturėtų būti kūnas tobulas ir nepakartojamas pats savaime? Toks, prie kokio liečiasi rankšluostis, pažįstantis šluostomo kūno formas.
Elenos Antanavičiūtės (g. 1992) tapyboje kūne įžvelgiami peizažai primena gulbę, iš gamtos atėjusią į buitį ir tapusią rankšluosčio forma. Susuktas rankšluostis plastiškai susigretina su kūno raukšlėmis, klostėmis. Ji 2021 m. baigė tapybos magistro studijas VDA. 2020 m. tapo Jaunojo tapytojo prizo laimėtoja.
Jūratę Girdvainis (g. 1988) traukia konceptualus menas. Jos nutapytos gulbės iš rankšluosčių kalba apie svajones ir pastangas jas įgyvendinti, grožio žaismingumą ir banalumą. J.Girdvainis 2020 m. baigė tapybos magistro studijas VDA, 2021 m. dalyvavo „Art Vilnius’21“. Abi menininkės dalyvauja meno rezidencijose, rengia parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
