Ilgus metus B.Vasiliauskas buvo Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas, plačiai koncertavo kaip solistas, taip pat su daugeliu Lietuvos chorų, orkestrų. Jis buvo pirmasis daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjas, įgrojo dešimtis plokštelių ir kompaktinių diskų. Vargonininkas gastroliavo Baltijos šalyse, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje, Norvegijoje, Rusijoje, kitose šalyse.
Muzikas gimė 1938 m. balandžio 28 d. Kaune. 1956 m. baigęs Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą, studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Olgos Šteinbergaitės fortepijono ir Leopoldo Digrio vargonų klasėse. 1955–1966 m. dirbo Lietuvos operos ir baleto teatro orkestre, 1961–1977 m. dėstė Konservatorijoje. Buvę studentai iki šiol prisimena jį kaip tolerantišką, spinduliuojančią inteligencija ir ramybe asmenybę.
„Tik bendraudamas su žmonėmis per muziką pasijuntu savame pasaulyje. Būti pedagogu – tai vadovauti, o vadovavimas man svetimas. Tai ir savotiška prievarta, nes liepi žmogui daryti vienaip, o jis gal supranta kitaip... Man sunku bendraujant su žmogumi pakelti toną, pasakyti griežtą žodį. Galbūt todėl, ypač specialybės pamokose stengiausi nebūti kategoriškas, kad neatsirastų barjero tarp manęs ir studento“, – yra sakęs menininkas.
1968 m. B.Vasiliauskas tapo M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso pirmosios premijos laureatu. 1977-aisiais jis įsitraukė į vargonų restauravimą, tapo Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Vilniaus vargonų dirbtuvių intonuotoju, dalyvavo restauruojant daug svarbių Lietuvos vargonų, tarp jų – didžiausius šalyje sostinės Šv. Jonų bažnyčios vargonus, Kauno arkikatedros vargonus. Dirbdamas restauruotoju B. Vasiliauskas kartu ir muzikavo.
1988 m. vargonininkui buvo sureiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas, 2013 m. jis buvo įvertintas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, o „už vargonų gausmą virš Vilniaus“ apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle.
***
Siūlome muzikos kritikės profesorės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės parašytą nekrologą
In memoriam Bernardas Vasiliauskas (1938 04 28 – 2022 02 21)
Vasario 21 d. mirė Bernardas Vasiliauskas pianistas, vargonininkas, pirmasis M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso laureatas. Pirmosios Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos (tuosyk – Valstybinė dešimtmetė muzikos mokykla) laidos absolventas. Nelauktai pasekė paskui klasės draugus – Joną Aleksą, Algirdą Stulgį, Aldoną Dvarionaitę, kitus talentingus muzikus.
Ką tik Šv. Jonų bažnyčioje vargonavęs „Muzikos valandų“ cikle, skirtame Vilniaus vargonų dirbtuvės 50-mečiui, jau ruošėsi savo interpretacijomis priminti visuomenei vargonų mokyklos atgimimo Lietuvos konservatorijoje pradžią. Nutrūko nepaprastai kuklaus, darbštaus, širdingo muziko, vargonų kultūros puoselėtojo kelias.
Iš didelės muzikų Vasiliauskų šeimos pirmagimis Bernardas išsiskyrė ypatingu jautrumu. Jo vaikystė prabėgo Kauno Žaliakalnyje. Tėvas buvo trombonų grupės koncertmeisteris Valstybės operoje Kaune, muzikali mama dainavo choruose, augino septynis vaikus, visiems įkvėpdama meilę muzikai.
Bernardas buvo tylus, darbštus, puikiai mokėsi, skambino fortepijonu muzikos mokykloje Kaune (mokytojos A. Miniukienė, M. Alšlėbenaitė, A. Bubėnaitė), o nuo 1951 m. Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje. Platų muziko kelią lemtingai jam atvėrė pianistė pedagogė Olga Šteinberg. Šios profesorės klasėje baigė ir Lietuvos konservatoriją.
Tarsi užsisklendęs savyje jis sukaupė didžiulius meno patirčių turtus. Šešiolikmetis pianistas pirmą kartą fortepijonu skambino Operos ir baleto teatro orkestre. Ne tik prie fortepijono buvo jautrus iškilių smuikininkų Kornelijos Kalinauskaitės, Aleksandro Livonto, Pauliaus Juodišiaus, Raimundo Katiliaus, altininkų Jurgio Fledžinsko, Petro Radzevičiaus, dainininkų Elenos Čiudakovos, Nijolės Ambrazaitytės, Va;entino Adamkevičiaus, Virgilijaus Noreikos, Birutės Almonaitytės, Irenos Milkevičiūtės, Giedrės Kaukaitės, Vladimiro Prudnikovo, pūtikų Algirdo Vizgirdos, Petro Vyšniausko, žinomų chorų ir kitų atlikėjų partneris.
Jis skambindavo paklusdamas solisto temperamentui, jautriai reaguodamas į jo diktuojamą charakterį, vertindamas fortepijono garso spalvingumą, grožį. Jautri siela, paklusnūs pirštai gebėjo raiškiai prakalbinti instrumentą.
Dar ryškiau B. Vasiliauskas atsiskleidė prie vargonų. Baigęs prof. Leopoldo Digrio atkurtą vargonų klasę 1966-siais, iki šiol koncertavo. Pirmąjį viešą vargonų muzikos koncertą B.Vasiliauskas sugrojo 1963 m. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (tuometinėje Paveikslų galerijoje).
Iš viso B.Vasiliauskas surengė daugiau kaip 3000 koncertų solo ir su įvairiais solistais, chorais, orkestrais, paruošė ir atliko teminius ciklus „XX amžiaus vargonų muzika“, „Koncertai vargonams ir orkestrui“, „Lietuvių vargonų muzika“ ir kt. Su koncertais išmaišė visą Sovietų Sąjungą, Europos, Skandinavijos valstybes.
Vargonininko koncertiniame repertuare – apie 450 įvairių epochų vargoninių kūrinių. Labai svarbią vietą užima lietuvių autorių kūryba. Jis suredagavo ir pirmasis atliko daugelio kompozitorių premjeras. Tai V. Bagdono, A. Bražinsko, J. Juozapaičio, J. Karoso, K. Kavecko, T. Makačino, V. Miškinio, A. Račiūno, S. Vainiūno ir kitų autorių kūriniai vargonams.
K. Brundzaitė dedikavo B. Vasiliauskui kūrinį vargonams ir orkestrui „Dialogai“ (1970), G. Kuprevičius Pirmają sonatą vargonams (1968), Trečiąją sonatą vargonams „Borobudur“ (1976), Pirmąjį koncertą smuikui ir vargonams (1971, dedikacija A. Livontui ir B. Vasiliauskui), K. Vasiliauskaitė broliui Bernardui ir jo žmonai, asistentei Vidai Prekerytei paskyrė Sonatą dvejiems vargonams (1988).
„1977 metais papūtė nauji vėjai, visa galva įtraukę į savo sūkurį ir mane. Lietuvoje susidomėta vargonais, kaip kultūros paminklais. Jų būklė buvo labai prasta. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti instrumentų išlikimu.
Bičiuliui Rimui Gučui buvo pavesta įkurti vargonų restauravimo dirbtuvę. Jis pakvietė mane intonuoti vargonus. Turėjau tikslą priversti vargonų vamzdžius prabilti gražiu ir turtingu balsu. Patyrimo šioje naujoje srityje sėmiausi iš čekų, vokiečių meistrų. Įsidrąsinome statyti netgi naujus instrumentus Vilniuje, Kaune, Kernavėje, Nidoje ir kitur“, – yra pasakojęs unikalios profesijos meistras B. Vasiliauskas.
Jo restauruotais, intonuotais vargonais džiaugiamasi Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, Kėdainiuose, Tytuvėnuose, Šešuolėliuose, Panevėžyje, Peterhofe, Maskvoje. Jis savo kūrybingu protu ir jautria klausa palytėjo per 50-ies įvairaus dydžio koncertinių ir bažnytinių vargonų.
Vilniaus Arkikatedrą grąžinus tikintiesiems, nuo 1989 m. B.Vasiliauskas tapo Arkikatedros bazilikos vargonininku. Kartu su Arkikatedros Didžiuoju, Jaunimo ir Parapijos chorais B.Vasiliauskas dalyvavo susitikime su Popiežiumi Jonu Pauliumi II Lomžos katedroje (1991), pasirodė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje (1992), Vokietijos katalikų dienose Karlsruėje (1992), vargonavo šv. Mišių, kurias aukojo Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus Vingio parke, metu (1993), audiencijos pas Popiežių Joną Paulių II metu Romos Šv. Petro bazilikoje (1996), muzikavo Barselonos, Madrido ir Toledo katedrose (visi 1998), Rygos katedroje ir Šv. Petro bažnyčioje (2003 ir 2007), senosiose lietuvių etninėse žemėse – dabartinėse Baltarusijos, Lenkijos, Kaliningrado srities teritorijose (2000), Tilžėje, Tolminkiemyje, Karaliaučiuje, įvairiose religinėse šventėse Lietuvos bažnyčiose.
Su Vilniaus Arkikatedros muzikiniais kolektyvais B.Vasiliauskas įvairiomis progomis surengė apie 2000 sakralinės ir liturginės muzikos pasirodymų.
„Galerijoje nesutilpo visi norėję išgirsti B. Vasiliausko vargonavimą. Instrumento registruotė, užtikrinta technika, aiškus muzikinis mąstymas – visi ryškesni vargonininko privalumai. Naujai ir netikėtai skambėjo P.Ebeno 4 dalių „Sekmadienio muzika“, – griežtai, išradingai ir įtikinančiai. Gerose rankose ir naujausia bei nežinomiausia muzika įgauna žavesio bei patrauklumo“, – dar 1979 m. rašė Giedrius Kuprevičius.
„Ryškiai užbaigdamas koncertą, nuskambėjo B. Vasiliausko atliktas C. Franko Finalas. Baigiamieji šios iškilmingos pjesės akordai buvo palydėti plojimais iš šūksniais bravo“, – rašė gastrolinio koncerto apžvalgininkas.
„Jo grojime dominuoja harmoningi pradai, klasikinis santūrumas, „išjudinamas“ ne ekspresijos ar psichologinių susidūrimų, o susižavėjimu turtinga kūrybos kalba“, – rašė Jūratė Landsbergytė.
Dar 1988 m. B. Vasiliauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. 1995 m. B. Vasiliauskas buvo tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso žiuri narys; 2004, 2005, 2007, 2010 m. – Juozo Naujalio jaunųjų vargonininkų konkurso žiuri narys, 2014 m. Jono Žuko konkurso bažnyčių vargonininkams žiuri pirmininkas.
B. Vasiliauskas yra Lietuvos muzikų sąjungos, Nacionalinės vargonininkų asociacijos narys. 2013-aisias B.Vasiliauskas buvo įvertintas LR Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ bei Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo statulėle „Už vargonų gausmą virš Vilniaus“.
Už horizonto dingsta kūnas, bet kūrybingo ir doro žmogaus dvasia te skleidžiasi toliau vaikuose, vaikaičiuose, visuomenės kultūros erdvėse.
