Panašią realybę, tačiau be trūkumo jausmo ir su gera ironijos ir estetikos doze savo naujausiame filme „Veidrodėli veidrodėli“ sukūrė ir Laila Pakalnina. „Lailos Pakalninos filmai yra rimti, juokingi ir elegantiški. Juose visas gyvenimo svoris ir lengvumas atsiskleidžia tuo pačiu metu”, – Pakalninos kūrybą apibendrina Jacques’as Mandelbaumas, kino kritikas ir Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ bendraautorius. Režisierės filmografijoje – jau 42 filmai, rodyti Kanų, Venecijos, Lokarno, Berlyno ir kituose A klasės kino festivaliuose, o naujausiame jos darbe „Veidrodėli veidrodėli“ dalyvavo ir lietuvių kūrėjai – kompozitoriai Vygintas Kisevičius ir Paulius Kilbauskas, montažo režisierė Ieva Veiverytė, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė ir aktorius Mykolas Vildžiūnas.
„Veidrodėli veidrodėli“ nufilmuotas tarsi žaidžiant išmaniuoju telefonu – kaip ilga veikėjų siunčiama asmenukė. Paryškindama absurdiškai juokingas detales režisierė perkuria pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Piktoji Sieguolės pamotė čia pamišusi dėl Crossfit sporto ir savo kūno, o nykštukai – profesionalūs raumeningi akrobatai ir parkūro meistrai, dviračiais šokinėjantys nuo savo stiklinio namelio miške.
„Selfie filmavimas turi daug potencialo kine“, – juokiasi Laila ir priduria, kad technologijos – tai neišvengiama realybė ir iš jos turime pasiimti visa, kas geriausia ir smagiausia. „Labiausiai norėčiau žiūrovus paraginti žaisti ir džiaugtis gyvenimu,“ – sako žymi šiuolaikinio latvių kino režisierė. Filmą Lietuvoje žiūrovai galės pamatyti nuo kovo 1 dienos, o seansų skaičius ribotas.
– Žiūrėdama filmą „Veidrodėli veidrodėli“ kurį laiką jaučiausi tarsi naršydama socialiniuose tinkluose – pagyvenęs vyras piktinasi žiemą nevalomais šaligatviais, sportininkai demonstruoja savo gebėjimus sporto salėje. Matome net absurdiškai juokingas laidotuves, kur prieš kamerą verkia personažas, o aplinkiniai prieina ir „papozuoja“ selfiui. Kokiai auditorijai skirtas jūsų filmas? Ar tai – tik jauni, technologijomis nuolat besinaudojantys žmonės?
– Kai kreipėmės dėl paramos į Latvijos kino centrą, buvo kaip tik paskelbtas konkursas filmams vaikams ir jaunimui. Tačiau tai nėra vaikiškas filmas. Žinoma, vaikai gali jį žiūrėti ir tikrai supras. Tačiau kurdama kiną neskirstau savo auditorijos pagal amžių. Man įdomiau, kas kam patinka, kas kuo domisi. Tai svarbiausia ir tai nepavaldu amžiui. Manau, jis skirtas žiūrovui nuo 12 iki 100+ metų.
– Filmas apkeliavo daugybę festivalių visame pasaulyje, sulaukia gerų kritikų įvertinimų. O kaip į filmą reaguoja publika?
– Apie tai šnekėti labai nelengva. Visų filmų, kurie buvo baigti 2020 metais, „gyvenimas“ labai sunkus. Jie net vadinami Covido vaikais (juokiasi). Savo filmą baigiau pirmosiomis tų metų kovo dienomis. Po savaitės viskas užsidarė, festivaliai buvo atšaukti arba persikėlė online. Susitikti su publika galėjome tik 2020 lapkritį Talino Black Nights festivalyje. Po to kino teatrai Latvijoje vėl užsidarė. Aš jau nebežinau, kiek lockdown’ų mes ištvėrėme.
Gimtojoje Latvijoje premjera įvyko praėjus net metams po premjeros užsienyje. Kitu metu tai būtų tiesiog neįsivaizduojama. Tai buvo košmaras. Su publika bendravau tik kelis kartus, vienas jų – mažame Latvijos miestelyje Siguldoje. Tuomet jau buvo prasidėję Omicron’o laikai ir tik drąsiausi ėjo į kiną. Dabar – ypatingas laikas. Sukurta daug filmų. Tam buvo skirta nemažai pinigų, pandemijos metu buvo leidžiama filmuoti. Tačiau dabar neįmanoma parodyti tų filmų, jie „strigo“, jie neišleidžiami. Ir mano istorija nėra unikali. Tikriausiai ir Lietuvoje vyksta tas pats – filmai „pakibę“ ir laukia savo eilės kino teatruose. Žmonės bijo eiti į kiną. Žinoma, baimei yra priežasčių. Keisti laikai.
– Panašu, kad kūrėjams, kaip ir mums visiems, tai buvo labai sunkus laikas. Kaip laikėtės, kaip ištvėrėte jį psichologiškai?
– O, manau, mums net nebuvo sunkiausia. Dramos teatrams buvo dar sunkiau. Jie išvis negalėjo nieko veikti. O filmai turi kelis gyvenimus. Pirmasis – kai po premjeros jie keliauja po kino teatrus – jų „verslo“ gyvenimas. Bet paskui jie juk nemiršta. Net ankstesni mano filmai vis dar keliauja po festivalius. Jei nekuri filmo vien tam, kad užsidirbtum pinigų, filmas gyvens daug ilgiau, nei metai ar du. Esu tuo tikra. Ir šis mano filmas taip pat gyvens.
– Pandemijos metu ne vienas iš esmės apsvarstėme, ką veikiame, kaip gyvename ir kaip norėtume gyventi toliau. Galiu įsivaizduoti, kad tai gali skambėti kaip kvailas klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti keliais sakiniais, bet kodėl kuriate? Kodėl jums tai svarbu?
– Ne, tai nėra kvailas klausimas. Žinoma, sunku apsakyti keliais žodžiais. Mes, kino kūrėjai, nesistengiame influencinti savo žiūrovų. Kinas – tai mūsų dialogas, priemonė komunikuoti su pasauliu. Galbūt nuskambėsiu per daug filosofiškai, tačiau aukščiausias tikslas man – padėti žmonėms mėgautis gyvenimu.
Man labai patiktų, kad pamatę mano filmus kitą dieną ar po savaitės žmonės pradėtų savo aplinką matyti kiek kitaip. Nekalbu apie dideles gyvenimo permainas. Galbūt, pamatę filmą, žiūrovai savo kasdienybėje staiga pamatys gražią kompoziciją ir sceną – tarkim, katiną, lekiantį gatve. Galbūt atkreips dėmesį į įdomų veidą. Manau, tai mano didžiausias siekis.
– Pakalbėkim apie kūrybos procesą. Esate sukūrusi tiek dokumentinių, tiek vaidybinių filmų, trumpo ir ilgo metro. Kaip iki jūsų „atėjo“ šio filmo idėja? O gal tai buvo atsitiktinumas?
– Gal ir atsitiktinumas! Filmai mano galvoje niekada neatsiranda kaip pilnos istorijos. Dažniau tai – paskiri kadrai, paveikslėliai. Tai labai intuityvus procesas – dažniausiai man pirmiau kyla mintis, KAIP tai padaryti, o tik paskui – KĄ papasakoti. Nors kartais viskas ateina kartu.
Kuriant šį filmą pirmiausiai „atėjo“ forma – selfiai. Ne, nenorėjau apsimesti esanti labai moderni ar šiuolaikiška ir padaryti ką nors „kieto“ (juokiasi). Tiesiog suvokiau, kad šitą reiškinį – selfius, video, kuriuose žmonės kalba su kitu, tačiau žiūri į save – šį reiškinį noriu patyrinėti giliau. Juk tai būdas, kuriuo žmonės bendrauja tarpusavyje.
Kas toliau? Žinoma, galima nupirkti naujausius telefonus ir išdalinti geriausiems Latvijos aktoriams. Bet manęs tai visiškai nedomino. Norėjau kalbėti kino kalba, kurią myliu. O kino kalba – tai ne tik veidas ekrane. Tai aktorių mizanscenos, kadro kompozicija. Nusprendžiau filmuoti profesionaliai – ne telefonais, bet kino kamera, pasirinkau ne įprastą selfiams vertikalų, bet horizontalų kadrą.
Jei idėja vertinga, ji su laiku pildosi, o mane pasiekia nauji būdai jai įgyvendinti. Taip nutiko ir šįkart – prisiminiau „Snieguolę ir septynis nykštukus“. Pamotė kalba su savimi, žiūrėdama į veidrodį – juk tai selfis! Sumaniau, kad filme visi veikėjai „kalbėsis“ su kamera – su savo atspindžiu.
– O kodėl būtent pasaka?
– Pasakos – tai vakarų pasaulio archetipai. Daugybė žmonių visame pasaulyje žino Snieguolės istoriją, taigi nereikia nieko aiškinti. Ekrane galiu daryti viską, kas tik man šaus į galvą. Galiu visaip žaisti. Man svarbu, kad žiūrovas „nepasiklystų“ komplikuotoje istorijoje, kad visuomet žinotų, kur mes esame. Tik tuomet galime žaisti.
– Pikta pamotė, graži, naivi princesė, nykštukai – kaip įdomiai papasakoti apie šiuos daug kartų sutiktus, net nusibodusius, nerealistiškus personažus? Kaip su jais tapatintis man, šiuolaikinei žiūrovei, kokią „žinutę“ jie gali man perduoti?
– Nenorėjau grįžti į princesių laikus, pasakoti istoriją įprastai. Taip pat supratau, kad pasakos personažai iš tiesų labai lėkšti. Įdomiausia man joje yra Pamotė – ji pikta, pavydi ir mes puikiai suprantame, kodėl. O Snieguolė – ji tik graži. Kas yra grožis? Kur jis reikalingas? Grožio konkursuose? Kaip jį išmatuoti? Kaip pasverti, ar Snieguolė tikrai gražesnė už pamotę? Galbūt Snieguolė laimėtų grožio konkursą, tačiau tai nereiškia, kad ji gražesnė už Pamotę. Nes grožis nepamatuojamas.
Taigi pamaniau, kad jos turėtų konkuruoti taip, kad pergalę būtų galima pamatuoti. Konkuruoti fiziškai. Ir štai – jos rungiasi kaip sportininkės, juokingoje atsispaudimų su šuoliukais „rungtyje“. Iš tiesų tai galėjo būti bet kas – kad ir 200 metrų bėgimas. Bet kas.
O kalbant apie žinutę Pasaka niekada neturi pabaigos. Net filmo pabaiga, vestuvės – juk tai ne pabaiga. Ar jie laimingi? Kas yra laimė? Juk iš tiesų Snieguolė nesirinko, už ko tekėti, rinkosi ją (juokiasi).
– Galbūt žinutė yra ta, apie kurią kalbėjote interviu pradžioje? Jums svarbu, kad žmonės džiaugtųsi gyvenimu, žaistų. O paskutinės filmo scenos ir yra tai – grynas džiaugsmas, šventė, šokis. Gal kūrybos džiaugsmas ir yra jūsų žinutė?
– Visiškai sutinku su jumis. Kai pakviečiau filmuotis „nykštukus“ – gimnastus ir parkūro sportininkus, labiausiai norėjau, kad kadre jie linksmintųsi ir parodytų žiūrovams tai, ką labiausiai mėgsta veikti. Nė vienas iš jų nebuvo profesionalus aktorius. Pamotę vaidinanti aktorė Elza Leimane yra Latvijoje labai populiari balerina, tai jos pirmasis vaidmuo kine. Profesionalus aktorius yra tik Karalių vaidinantis Lauris Dzelzītis.
– Pakalbėkime apie socialinę mediją. Kai matome draugų ir pažįstamų keliamus laimingo gyvenimo paveikslėlius, atrodo, turėtume pasijusti įkvėpti. Bet dažniausiai tiesiog susikaustome ir nusiviliame, nes mūsų realūs gyvenimai toli gražu nėra tokie spalvingi ir sėkmingi, kokius matome socialinėje medijoje. Socialiniai tinklai net laikomi viena iš svarbių paauglių depresijos priežasčių. Kaip jums atrodo, kokį poveikį šis „veidrodžių“ pasaulis daro žmogaus asmenybei, mūsų visuomenei?
– Socialinė medija yra tiesiog įrankis. Kaip ir visi įrankiai, ji gali būti naudojama tiek blogiems, tiek geriems tikslams. Bet gyvenimo nepakeisime – socialiniai tinklai yra dalis jo. Galime priimti jį tokį, koks jis yra, ir pasiimti iš jo tai, kas geriausia. Tiesą pasakius, tais laikais, kai išmaniųjų telefonų nebuvo tiek daug – tais laikais nebuvo kitaip. Šeimos nuotraukų albumuose taip pat matome besišypsančius veidus, vestuvių, švenčių nuotraukas. Sunkių momentų taip pat nefotografuodavome ir tai visiškai suprantama. Bet mes turėtume pagelbėti tiems jauniems žmonėms, kurie savo asmeninius albumus kuria labai jauni ir kuriems kartais sunku suprasti, kodėl aplinkinių gyvenimai atrodo tokie didingi ir puikūs, o jų – ne.
Bet, tiesą pasakius, man labai patinka, kai žmonės fotografuojasi, fotografuoja savo vaikus, gyvūnėlius, vietas, kurias aplanko. Gal po kurio laiko jie panorės fotografuoti kokybiškiau, sukurti geresnes nuotraukas? Toks fotografavimas lavina akį, gerina mūsų vizualiąją kultūrą. Net ir nebūdami profesionaliais imame mąstyti vizualiai, dairytis aplink, fiksuoti realybę.
Žinoma, visuomet išlieka etinės problemos. Tarkime, jei nutinka nelaimė – ką daryti? Padėti ar fotografuoti? Tokiu atveju, žinoma, sakyčiau: jei negali padėti, ką čia veiki? Tačiau kaip parodė įvykiai Baltarusijoje, Afganistane – tampa labai svarbu būtent fiksuoti, kas vyksta. Ir štai čia socialiniai tinklai tampa labai svarbūs, jie padeda.
– Grįžkime prie filmo. Juostos muzikos kūrėjai yra lietuviai Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius, o prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. Kodėl norėjosi kurti su lietuviais?
– Tai prasidėjo jau ankstesniuose mano filmuose. Kai kūriau dokumentinį filmą „Šaukštas“, jis buvo apie tai, kaip plastikinis šaukštelis pasiekia mūsų namus (dokumentinį pasakojimą „Šaukštas“ Britų kino institutas įtraukė į geriausių lėtųjų filmų dešimtuką šalia tokių kino kūrėjų kaip Roy Anderssonas, Chantal Akerman, Pedro Costa ir Tsai Ming-liang – aut. past.). Šaukštas gaminamas iš naftos, o Lietuvoje su naftos perdirbimu jūs turite daugiau reikalų, nei mes Latvijoje (juokiasi). Turite naftos perdirbimo įmonę Mažeikiuose. Norėjome joje filmuoti, bet tokias pavojingas vietas kūrėjams pasiekti nelengva. Daug paprasčiau, kai su filmu dirba lietuvių koprodiuseriai.
Taip ėmiau dirbti su Dagne, o jos dėka susipažinau su lietuvėmis montažo režisierėmis Silvija Vilkaite ir Ieva Veiveryte. Kartu sukūrėme jau penkis filmus ir jaučiuosi laiminga, galėdama dirbti su jomis.
Na o kompozitoriai Aš bijau kompozitorių! Atrodo, kad muzika filme galima labai stipriai manipuliuoti: jei kūrėjas sukuria nelabai kokybišką filmą – tiesiog uždeda muziką ir jau turi reikalingą nuotaiką! Todėl kompozitorius renkuosi labai atidžiai, o kartais kuriu filmus net visiškai be muzikos. Prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė jau žino, ko man reikia, ir pasiūlė lietuvius kūrėjus Vygintą Kisevičių ir Paulių Kilbauską. Paklausiau vienos, kitos jų kompozicijos ir pamaniau – neblogai, gal ir tinka.
Muzika paprastai kuriama jau nufilmavus filmą. Tačiau filmo „Veidrodėli veidrodėli“ pabaigos vestuvių scenoms norėjome turėti muziką jau prieš filmavimą – kad aktoriai galėtų šokti. Šie kompozitoriai pasiūlė savo kūrinių – ir jie tiko tobulai. Būtent tai, ko ieškojau! Muzika yra tik vienas iš filmo elementų, ne pagrindinis. Ji turi suderėti su kitais elementais. Jų muzika šiuo atžvilgiu buvo puiki.
– Šį klausimą tikriausiai jau girdėjote tūkstančius kartų: kodėl filmas juodai baltas?
– Taip, tikrai. Dauguma mano filmų yra juodai balti. Ir kai vykstame į festivalius ir dalyvaujame Q&A (klausimų ir atsakymų sesijoje – aut.past.), jau žinome, kad vieno klausimo tikrai sulauksime: kodėl filmas juodai baltas? Ir man visuomet įdomu: o kodėl to neklausiama „spalvoto“ kino režisierių? Pamenu, dalyvavome klausimų – atsakymų sesijoje Talino Juodųjų naktų kino festivalyje (Tallinn Black Nights film festival – A klasės kino festivalis Estijoje – aut. past.). Kartu buvo ir lietuvių filmo „Bėgikė“ režisierius Andrius Blaževičius. Ir vedėjas paklausė, kodėl jo filmas spalvotas. Žinoma, jis nesitikėjo šio klausimo ir atsakydamas nuėjo taip toli, jog paaiškino, kad filmas “spalvotas”, nes geltona, žalia ir raudona yra Lietuvos vėliavos spalvos. Taigi ne – Latvijos vėliava nėra juodai balta (juokiasi).
O kalbant rimtai – man labai patinka kurti juodai baltą kiną, nes galiu nukreipti žiūrovo žvilgsnį ten, kur iš tiesų svarbu žiūrėti. Spalvotame kine kompozicijos gali būti tos pačios, bet spalvoti objektai nukreipia dėmesį. Tampame labai priklausomi nuo spalvų. Na o spalvoti selfiai mano filme būtų per daug intensyvūs žiūrėti. Norėjome daugiau minimalizmo.
Ir dar vienas svarbus dalykas – „Veidrodėli Veidrodėli“ yra pasaka. Juodai baltas kinas pasakai labai tinka, nes palieka daug laisvės žiūrovų vaizduotei. Gali fantazuoti, kaip pasakos pasaulis atrodytų, jei turėtų spalvas, kokios jos būtų. Įdomiausia tai, kad kai žiūri juodai baltą kiną, spalvas pastebi tik pačioje filmo pradžioje. Po kurio laiko užmiršti, kad jis juodai baltas – tave įtraukia filmo pasaulis, ima žaisti tavo vaizduotė. Norėjau palikti erdvę žiūrovo fantazijai skleistis, o ne šokiruoti jį intensyviomis spalvomis.
– Tokiu būdu žiūrovai patys dalyvauja filme – dialoge, į kurį juos kviečiate, tiesa?
– Taip, būtent. To labiausiai ir norėčiau – kad žiūrovai patys dalyvautų filme, kurtų jį.
