V.Skripkauskas sugebėjo suburti geriečius ir neklaužadas, labai gabius ir vidutiniokus, visus pavergti savo energija, gebėjimu įkvėpti meilę muzikai. O jis vis dar bėga į troleibusą, į repeticijas, vis dar turi ką pasakyti aštuoniais dešimtmečiais jaunesniems Žirmūnų gimnazijos orkestro „Septima“ muzikantams.
1966 m. į Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą atėjo neaukštas, bet energingas keturiasdešimtmetis vyrukas. Direktorė Aldona Balsevičienė Operos ir baleto teatro orkestro klarnetistą, pedagogą paprašė sukurti mokykloje pučiamųjų instrumentų orkestrą.
Naujasis mokytojas pakilnojo palėpėje dulkančius instrumentus, pavaikščiojo po klases: žiūrėjo vaikams į akis ir pokštaudamas tikrino klausas. Į pirmą orkestro būrį atrinko gabesnius 6–9 klasių berniukus. Pirmajame pradėto rašyti dienoraščio puslapyje 1966 m. tvarkinga rašysena užfiksavo 40 pavardžių.
Mokytojas su kiekvienu dirbo individualiai: mokė kvėpavimo, pirmųjų grojimo klarnetu, trimitu, baritonu, fleita ir kitais pučiamaisiais įgūdžių. Į pirmą bendrą repeticiją susirinko per 20 įvairių klasių moksleivių. O 1967 m. vasario 24 d. dar Ukmergės gatvėje buvusios mokyklos salėje suskambo muzika.
15 minučių koncerte darniai skambėjo Stasio Šimkaus, Jadvygos Čiurlionytės orkestrui pritaikytos liaudies dainos, čekų, baltarusių melodijos. Juk ir orkestras buvo daugiatautis.
Po pustrečių metų Respublikinėje moksleivių dainų ir sporto šventėje orkestras jau konkuravo su senbuviais: užėmė trečiąją vietą.
Žiupsnelis sportinės biografijos
V.Skripkauskas gimė 1927-siais Klaipėdoje. Meilę muzikai perėmė iš dainingos mamos. Vytautą su keleriais metais jaunesniu broliuku augino viena. Laukdavo jos grįžtančios iš fabriko. Mama gyveno sunkiai, tačiau aukojosi vaikams. Muzikaliam Vytautui ji nupirko iki šiol saugomą pirmąją išilginę fleitą, išlydėjusią Vytautą į muzikos profesionalo kelią.
Vytauto muziko ir muzikanto karjera įsisiūbavo Panevėžyje, dar mokantis Ekonominėje vidurinėje mokykloje. Reikėjo pačiam suktis, dirbti. Gabus vyrukas subūrė bendraamžių ansambliuką, jam vadovavo. Tuo pat metu pats muzikuoti mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje.
Panevėžyje skleidėsi ne tik muzikiniai, bet ir sportiniai Vytauto gabumai. Panevėžys brendo kaip sportininkų miestas.
1946 m. Skripkauskas buvo pripažintas geriausiu Panevėžio lengvaatlečiu. Miesto rinktinėje Vytautas taip pat žaidė futbolą. 1948 m. kartu su kitais Lietuvos jaunių futbolo rinktinės nariais kaip pagrindinis centro puolėjas sąjunginėse pirmenybėse Saratove iškovojo sidabro medalį.
V.Skripkauskas buvo ir fechtavimo bei kelių kitų lengvosios atletikos šakų rinktinių narys. Atvykęs mokytis į Vilnių, buvo pakviestas kandidatu į Vilniaus vyrų futbolo rinktinę, žaidė meistrų komandoje „Spartakas“.
Gimęs muzikuoti
Baigęs muzikos mokyklą jau privalėjo rinktis: muziką arba sportą. V.Skripkauskas pasirinko muziką. Sporto užgrūdintas vyrukas įstojo studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) klarneto specialybės. Reikėjo išmokti pačiam ir duoną pelnyti. Visko buvo, teko net pabadauti.
Tačiau visais gyvenimo laikotarpiais labiausiai brangino darbą. Dirbti keliuose darbuose iš karto tapo norma, ypač sukūrus šeimą.
Būdavo, sutepa žmona Operos ir baleto teatro arfininkė Palmira Breivyte-Skripkauskienė sumuštinių ir jų pakramsnodamas Vytautas lekia iš vienos mokyklos į kitą, į teatro orkestro repeticijas. Vilniuje įsidarbino net birbynininku liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. O šiandien mėgsta iš kišenės išsitraukti lūpinę armonikėlę ir susirinkusiuosius pradžiuginti smagia muzikėle.
Netikėta pedagoginė praktika
Studijuodamas V.Skripkauskas pradėjo dirbti su mokiniais. Trečiojoje rusų vidurinėje mokykloje vedė chorą. Tai buvo tikra gyvenimo mokykla. Išmoko bendrauti su, atrodo, nepataisomais, nevaldomais paaugliais.
Jis buvo puikus psichologas. Suprato, kad tik muštru, barimais, bausmėmis nedaug tepasieksi. Komandinio darbo sėkmę didžia dalimi lemia ir vadovo asmenybė. Gebėjo susidraugauti su pačiais judriausiais. Ir V.Skripkausko choras uždainavo. Respublikinėje dainų šventėje už lietuvių liaudies dainų atlikimą pelnė laurus.
Dvidešimt septynerius metus dėstė klarneto specialybę. Maestro – ilgametis Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos bei Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos pedagogas. Pastarojoje buvo ir Pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėjas.
Ir dirbdamas su bendrojo lavinimo mokyklos mokiniais jis – skvarbaus žvilgsnio psichologas, jautrus kiekvieno mažo ar didelio žmogaus gyvenimui.
Svarbus pedagogo darbo elementas – repertuaras. Gebėjimas jį parinkti – didelis menas. V.Skripkauskas labai dėmesingas orkestro repertuarui. Kūriniai turi būti smagūs groti, atliepti muzikantų pajėgumą, teikti malonumą pasirodyti solo epizoduose.
Tenka daug padirbėti ne tik atsirenkant repertuarą, bet ir instrumentuojant, aranžuojant. Kiekvieno koncerto programa skirta konkretiems klausytojams. Svarbu jos nenuvilti, bet demonstruoti gerą skonį ir meniškumą. Todėl orkestro vadovas prieš koncertą labai dėmesingas publikai – ją stebi, bando įžvelgti muzikos poreikį.
Operos ir baleto teatro geroji dvasia
1953 m. klarnetininkui V.Skripkauskui suteikta simfoninio orkestro solisto kvalifikacija.. 40 metų jis grojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre. Klarneto solo partijas operų, baletų pastatymuose jis yra atlikęs diriguojant daugiau nei septyniolikai dirigentų.
Iš vadinamosios „teatro duobės“, orkestrinės, V.Skripkauskas klausė, stebėjo daugybę spektaklių, augančią vis naują dainininkų kartą. Pastabus žmogus fiksavo teatro dirigentų darbą. Tai buvo ir savotiška jo mokykla, kurios patyrimą gebėjo įprasminti dirbdamas su vaikais.
V.Skripkauskas visada buvo dėmesingas žmogui. Inteligentiškas, pastabus su atjauta padėdavo kolegoms būdamas vienas profesinės sąjungos veikėjų. Nepaprasta pajusti menininkų problemas, išvengti individualybių savitumų, ambicijų. Puikus pasakotojas šiandien beria įdomiausias istorijas, neįžeidžius atsiminimus apie teatro „šeimos“ gyvenimą.
Iki šiol jis nepakeičiamas Maestro
Iki šių dienų trunka kūrybinė veikla su moksleivių pučiamųjų orkestru. Dar 7-osios vidurinės mokyklos (dabar Žirmūnų gimnazija) orkestrui pasiūlė „Septimos“ vardą. Pavadinimas prigijo, buvo įteisintas ir šiandien tokiu vardu orkestras atpažįstamas visoje Lietuvoje. Tai unikalus kultūros reiškinys Žirmūnuose ir Lietuvoje.
V.Skripkauskas sukūrė puikią, įtaigiai veikiančią metodiką, per dešimtmečius ištobulintą pagreitinto mokymo groti pučiamaisiais programą, kurią dabar siekia perteikti jauniems muzikams pedagogams. Šiomis temomis mokytojas veda autorinius užsiėmimus, dalyvauja respublikiniuose pūtikų seminaruose. Žirmūnų gimnazijoje įvestas sustiprintas muzikos dėstymas.
Puikiai grojo visi iki šiol V.Skripkausko vadovaujami moksleivių orkestrai. Visi – tai kasmet išeinančių iš mokyklos, naujų ateinančių mokinukų bendruomenė. Mokytojas per keletą metų turi gebėti pasiekti keliamų tikslų.
Pradeda groti skudučiais – taip išmoksta taisyklingo kvėpavimo bei ritmikos pagrindų. Paskui renkasi instrumentus. Vienodai dirba su visais vaikais, neskirstydamas į gabius, talentingus ar nevykėlius.
Gal ir todėl vadovui visi groję jaučia didžiulę pagarbą? Koks nuostabus jo gebėjimas kiekvieną pamoką paversti vis kitokiu užsiėmimu, sudominti mokinius taip, kad drausmės problemos nustotų egzistuoti.
V.Skripkauskas sako: „Pamokos negali būti viena į kitą panašios, kaskart turiu sugalvoti vis ką nors nauja.“
Vienas pirmųjų Lietuvoje V.Skripkauskas parengė orkestro priekyje žygiuojančias būgnininkes-mažoretes, prie mokyklos orkestro subūrė ir grupę vokalistų.
Tarp V.Skripkausko mokinių – Nepriklausomybės akto signatarai, nemažai profesionalių muzikantų, orkestrų ir chorų vadovų, režisierių, žurnalistų, sportininkų, filosofas.
Dėkingųjų būryje
Šios V.Skripkausko veiklos įvertinimas, manau, – buvusių gimnazistų aplodismentai mokyklos orkestro koncertuose, pavydūs žvilgsniai į grojančius, koncertuojančius, žygiuojančius miesto gatvėmis ir bendraujančius kaip viena šeima.
Įkurtas „Septimos“ bičiulių klubas. Visa tai – ypač reikšmingas darbas ne tik muzikinio švietimo prasme, bet ir ugdant žmogiškąjį potencialą.
V.Skripkausko tikslas vis toks pat – įkvėpti savo mokinius, atvesti į kultūros erdvę, kurioje jiems būtų suvokiama muzikos kalba, jaustų poreikį jos klausyti, muzikuoti.
Muzikos pedagogas yra daugkartinis Respublikinių dainų švenčių moksleivių pučiamųjų orkestrų dirigentas ir vyriausiasis dirigentas.
Daugybė gastrolių maršrutų mokiniams – tarsi saldainis už gerą darbą. Koncertai Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose valstybėse – tai didelio organizacinio darbo reikalaujančios šventės. Kaip ir kūrinių įrašai, kurie ne tik fiksuoja orkestro laimėjimus, bet dovanojami klausytojams ir garsina Lietuvą.
Už Vilniaus garsinimą, talkinimą įprasminant ryškiausius įvykius V.Skripkauskas apdovanotas Šv.Kristoforo statulėle. 2016 m. už nuopelnus tautinei kultūrai maestro nominuotas „Aukso paukštei“.
Prezidentas Valdas Adamkus įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalį. 2008 m. apie šį muziką pedagogą išleista knyga „Maestro pamoka, arba Gyvasis kultūros metraštis: knyga apie muzikos senjorą V.Skripkauską ir žmones, paskyrusius gyvenimą kultūrai“. O kiek dar kitų Lietuvos ir užsienio miestų, festivalių apdovanojimų!
Nuostabu žiūrėti į visada skubantį muziką – stebina jo optimiškumas, energija, puiki atmintis, geranoriškas santykis su žmonėmis.
Panevėžietė, senamiestietė arfininkė P.Breivytė ir visada žvalus optimistas V.Skripkauskai užaugino du sūnus – Dainių ir Alfredą, džiaugiasi vaikų laimėjimais, vaikaičiais ir provaikaičiais. Gero kelio kopiant šimtmečio link!
