Šiemet prestižiniams kino leidiniams rašančių kritikų Martos Balagos, Boydo von Hoeijo, Carmen Gray, Esinos Kucuktepepinar, Arielio Schweitzerio ir Adamo Kruko įvertinimo sulaukė filmai, kurių režisieriai imponavo istorijų, formų bei žanrų pasirinkimu.
Tarp jų – tiek garsūs, tiek pradedantys kino kūrėjai ir žanrine bei temine įvairove pasižymintys pasakojimai: Edgaro Wrighto muzikinis dokumentinis filmas „Sparks“ broliai“ (The Sparks Brothers), įtempta, vienu kadru nufilmuota Philipo Barantini drama restorano virtuvėje „Ties virimo riba“ (Boiling Point) ir visai neseniai „Sundance“ festivalyje Vidurnakčio programoje pristatytas Christiano Tafdrupo siaubo filmas „Svečiuose“ (Speak No Evil).
Ironiškas žvilgsnis į visuomenę
Kino kūrėjų poreikis analizuoti visuomenę programoje „Kritikų pasirinkimas“ paženklintas ironijos atspaudu. Dviems „Oskarams“ šiemet nominuotas Joachimo Triero filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World) tęsia savo pirmųjų juostų „Repriza“ ir „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ temas ir užbaigia Oslo trilogiją.
„Smagu matyti J.Trierą sugrįžusį į Oslą kino pasakojimu, kuris šiais laikais žengia ten, kur mažai kas išdrįsta – tiesiai į romantiškos komedijos teritoriją“, – sakė apie „Blogiausią žmogų pasaulyje“ kino kritikė M.Balaga.
Ne vieną filmą apie sekso darbuotojus sukūręs Amerikos nepriklausomo kino režisierius Seanas Bakeris, prieš ketverius metus viešėjęs „Kino pavasaryje“ su drama „Floridos projektas“, į festivalį sugrįžta su naujausia komedija „Eržilas“ (Red Rocket), pasakojančia pornografijos žvaigždės Maikio istoriją.
„Kiekvienu filmu bandau sumažinti stigmą“, – teigė kino kūrėjas, tikintis, kad humaniškas žvilgsnis į sekso darbuotojus leis ir žiūrovams į juos pažvelgti kitaip, o tuo pačiu pasijuokti iš situacijų absurdo bei Maikio noro vėl tapti žvaigžde.
Naujiena iš šių metų Berlinalės – satyriška Idano Haguelio komedija „Susirūpinęs pilietis“ (Concerned Citizen) – pašiepia paviršutinišką liberalumą ir pasakoja apie privilegijuotą Tel Avivo homoseksualių vyrų porą.
Jų noras pagerinti gyvenamojo rajono aplinką pasodinant medelį, į kurį vis atsiremia emigrantai, tampa tikru galvos skausmu sodintojui ir tolimesnių įvykių katalizatoriumi. „Susirūpinęs pilietis“ – tai juodoji komedija apie gentrifikaciją“, – teigė režisierius.
Moters kova už teisę rinktis
Šalia ironiškų ir satyriškų filmų „Kritikų pasirinkime“ netrūks juostų, pasakojančių jautrias, skausmingas ir net absurdiškas istorijas apie motinas ir moteris, kovojančias už savo gyvenimą bei laisvę.
Venecijos kino festivalyje „Horizontų“ programoje pristatytas slovakų režisieriaus Peterio Kerekeso filmas „107 motinos“ (107 Mothers) siūlo pažvelgti į motinystę kalėjime.
Kaip „The Film Verdict“ recenzijoje pažymi kino kritikas Boydas van Hoeijas, P.Kerekesas puikiai pastebi neįprastas detales, kurios padeda žiūrovui pasijusti ypatingam, o absurdiškos akimirkos, pavyzdžiui, juodų batelių pado lakavimas raudonu laku siekiant juos paversti „Christiano Louboutino“ aukštakulniais, išlieka atmintyje dar ilgam.
Į motinystę per absurdo prizmę žvelgia ir Egipto režisierius Omaras El Zohairy išraiškingos estetikos filme „Plunksnos“ (Feathers).
Po magijos triuko per vaiko gimtadienį tėvui pavirtus višta, motina privalo išlaikyti šeimą ir kažkaip susigrąžinti vyrą. Pasak režisieriaus, juostoje vaidinantys neprofesionalūs aktoriai įkūnija visą mūsų visuomenę, susiduriančią su tomis pačiomis problemomis. „Plunksnos“ yra filmas apie žmonijos esmę“, – sakė O. El Zohairy.
Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu“ apdovanota Audrey Diwan juosta „Įvykis“ (Happening) – tai žvilgsnis į varžomą moters laisvę rinktis. „Filmas mums leidžia susidaryti bendrą įspūdį ne tik apie praeities įvykius, bet ir parodo, kas šiuo metu vyksta kitur ir gali vėl pasikartoti ateityje“, – pažymėjo kino kritikas B.van Hoeijas.
Pasaulis vaiko akimis
Šiemet daugiausiai kritikų balsų surinko ir absoliučiu jų favoritu tapo „Liepsnojančios moters portreto“ režisierės Céline’os Sciamma filmas „Mažytė mama“ (Petite Maman).
Prie savo kūrybinių šaknų grįžusi kino kūrėja naujausiame kūrinyje kalba apie netektį, sielvartą ir susitaikymą. „Ramus ir intymus, gražus ir nepaprastai keistas pandemijos metu sukurtas filmas, tyrinėdamas emocinius sielvarto, vienatvės ir vaizduotės klodus, išardo laiką“, – apibūdino kūrinį kritikė C. Gray.
Šokiruojanti tema, atskleidžiama iš vaiko perspektyvos, paliečiama Lauros Wandel debiutinėje juostoje „Žaidimų aikštelė“ (Playground).
„Žaidimų aikštelė gali būti vieta, kur atrandame smurtą, taip pat visus naujus socialinius kodus, būdingus šiam mikrokosmosui. Nora, filmo centre esantis vaikas, išmoks visu tuo žongliruoti“, – apie Kanuose už geriausią debiutą įvertintą dramą pasakojo režisierė.
Išgyvenimai perversmų fone
Šiemet „Kritikų pasirinkimo“ programoje „Kino pavasaris“ pristato tris itin ryškius epą primenančius pasakojimus, kurių veikėjai atsiskleidžia per sudėtingą, karų ir perversmų paveiktų šalių istoriją.
Izraelio režisierius Nadavas Lapidas Berlinalėje „Auksiniu lokiu“ įvertintoje juostoje „Sinonimai“ įrodė, kad nebijo kalbėti aštriomis, savo gimtojoje šalyje tabu laikomomis temomis. Naujausiame Kanuose apdovanotame filme „Šūvis į Ahedės kelį“ (Ahed's Knee) jis toliau tyrinėja sukarintos valstybės paliekamas traumas ir kultūrinę priespaudą.
„Ši istorija“ – tai aštri ir šmaikšti pavojingo kultūros ir politikos santykio analizė bei pagarba problemiškam, bet itin svarbiam Menininko – šaukiančio, net kai visi nori užsičiaupti – statusui“, – filmą įvertino kritikas Adamas Krukas.
Vizualiai užburiantis Qiu Jiongjiongo kinematografinis epas „Nauja sena pjesė“ (A New Old Play) pasakoja apie Sičuano operos klouno gyvenimą, atskleidžia sudėtingą ir permainingą XX a. Kinijos istoriją.
„Qiu Jiongjiongas neapsiriboja jokia forma, pristatydamas trijų valandų sagą apie Sičuano operos atlikėjų nuotykius ir (dažniausiai) nesėkmes XX amžiaus Kinijoje,“ – „Cineuropa“ recenzijoje rašo M.Balaga.
Kitas, ne mažiau vizualiai įspūdingas prancūzų režisieriaus Arthuro Harari filmas „Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ (Onoda: 10,000 Nights in the Jungle) yra paremtas tikra, neįtikėtina japonų kareivio Hiro Onoda patirtimi. „Nuo vaikystės veiksmo ir nuotykių istorijas mėgusį režisierių taip sužavėjo ši epiška istorija, kad jis net ryžosi kurti filmą japonų kalba“, – taip Onodos nuotykius apibūdino kritikas B. van Hoeijas.
Daugiau apie kritikų atrinktus filmus:
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba ir Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA.
