„32 kėdės“ – tai praeities romanų ir šių dienų Europos sostinėse vis dar gyvų tradicijų įkvėpta vieta. Už jos durų ištirpsta laiko sąvoka, tačiau atgyja kitos patirtys.
Salono įkūrėjos šią vietą vadina XXI a. salonu ir tikisi, kad čia užsukusiesiems pavyks patirti tai, kas nebūdinga šiam skubėjimo kupinam laikmečiui – stabtelėjimą, grįžimą prie pačių tikriausių jausmų.
Prikeltas iš praeities, bet šiuolaikiškas
Šiems laikams pritaikyta saloninė kultūra Londone ar Paryžiuje – tai toks pats įprastas reiškinys kaip popiečio arbatėlė ar elegantiškasis „soirée“. Priėmimai namų aplinkoje neatsiejami nuo bendravimo, apsikeitimo mintimis ir šventiškos, praturtintos meno akcentais atmosferos.
Ne viename saloniniame vakare dalyvavusi viena „32 kėdžių“ įkūrėjų pianistė Gabija Butkutė tiki, kad ši graži tradicija pamažu atranda savo nišą ir Lietuvoje, nors gilių šaknų saloninė kultūra čia niekada nebuvo įleidusi.
Kartu su bendraminte finansų specialiste Marija Šijan naują saloną adresu Pylimo g. 14-8 atvėrusi Gabija siekia praeities kultūrinį reiškinį pritaikyti šių dienų miestui ir padaryti saloną prieinamą ne tik rinktinei publikai, bet ir kiekvienam, norinčiam prisiliesti prie meno, muzikos, maisto kultūros, patirti nuoširdaus bendravimo džiaugsmą.
„Šis laikmetis yra kupinas skubėjimo, noro pasivyti laiką. Mūsų salonas kviečia palikti virtualų pasaulį, sustoti akimirkoje ir sugrįžti į save per nuoširdžias emocijas ir visą, su „salono“ sąvoka siejamų patirčių paletę.
Raginame kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, prisiliesti prie muzikos labai intymioje aplinkoje ir papildyti šią pojūčių puokštę skonių kelione. Juk mėgavimasis maistu – tai dar viena bendravimo forma.
Istoriniai salonai, apie kuriuos esame skaitę knygose ar grožėjęsi jais filmuose, visada buvo orientuoti į žmogiškąjį bendravimą. Mes šią tradiciją bandome atkurti šiandien“, – pasakojo pianistė G. Butkutė.
Įkvėpė asmeninės patirtys
Aštuonerius metus Londone studijavusi ir dirbusi pianistė įsitikino, kad saloninis bendravimas yra neatsiejama šio didmiesčio gyvenimo dalis. Tik šiuolaikiniai Londono salonai – dinamiški, įvairiaspalviai, modernūs arba, priešingai, itin klasikiniai.
Jų metu gali skambėti tiek šiuolaikiška, tiek klasikinė muzika, o ir dalyviai ten renkasi patys įvairiausi. Šių laikų salonų prasmė kiek pakito – sėslų laiko leidimą pakeitė spontaniškų susitikimų ir gyvo bendravimo kokteilis.
Svarbiausias patyrimas, paskatinęs Gabiją ir Mariją salono patirtį perkelti į Vilnių, buvo apsilankymas viename ypatingame vakare Anglijoje.
„Esu iš finansų aplinkos, anksčiau mano gyvenimas mažai siejosi su menu. Tačiau tai, ką patyriau kartu su Gabija pirmą kartą apsilankiusi privačiame salone, mane pakeitė, – pasakojo Marija. – Tą kartą Gabija paprašė manęs nuvežti svečius atlikėjus į privatų vakarą Williamo Shakespeare‘o gimtinėje Stratforde prie Eivono.
Tai ir buvo mano pirmasis susidūrimas su salonu. Tą vakarą rengė praeityje žymaus dirigento našlė. Niekada gyvenime nebuvau patyrusi nieko panašaus, kaip tada ištaigingo angliško stiliaus namo salone skambant vokiškai muzikai.
Pasirodymas man paliko tokį didelį įspūdį, kad nepaprastai susižavėjau dainuojamąja vokiečių kalba, nors iki tol ne itin šią kalbą mėgau. Nuo tada manęs neapleido idėja patirtais jausmais pasidalyti su kitais“.
Sugrįžimas priminė seną svajonę
Prieš porą metų abi bičiulės neplanuotai grįžo į Lietuvą ir taip pat neplanuotai čia liko. Karantino gniaužtuose aprimusiame Vilniuje jos prisiminė salono idėją ir jos nebepaleido. O toliau viskas vyko kaip filme.
Patalpos senamiestyje, kuriose daug metų kūrė Marijos tėvų bičiuliai dailininkai, kaip tik ieškojo naujų šeimininkų. Jos idealiai atitiko būsimo salono idėją. Vos po pirmojo apsilankymo buvo aišku, kur stovės Gabijos vaikystės fortepijonas, kur bus galima įrengti maisto patirčių erdvę, o kur vyks pokalbiai ir bendravimas.
„Matyt, pasikrovusios kultūrinės energijos Londone, tiesiog turėjome išlaukti, kol gyvenimas mus atves čia įprasminti savo patirtis, – svarstė Gabija. – Patalpas suradome per mėnesį. Netrukus čia jau stovėjo fortepijonas iš mano vaikystės namų, kurį mama gavo dovanų stodama į konservatoriją. Aplink jį smalsiai lakstydavau, jau būdama penkerių. Niekas manęs nevertė, – pati, palikusi draugus lauke, bėgdavau namo pagroti.
Pamačiusi nišą būsimajame mūsų salone, neabejojau, kad fortepijonui tiesiog lemta čia būti. Kol gyvenau Londone, jis daug metų dūlėjo mamos namuose, o štai dabar įgavo naują kvėpavimą.“
Raktas į kūrybos pasaulį
Salonas „32 kėdės“ – nuolat kintantis, kaip ir pats gyvenimas. Kaskart čia patirsite kažką nauja: gal pateksite į klasikinės muzikos vakarą, o gal klausysitės džiazo ir atlikėjų pasakojamų istorijų. Kad ir ką čia išgyvensite, barjeras tarp scenos ir svečių išnyks.
Nuo pat pirmojo vakaro salone muzikuoja aukščiausios klasės atlikėjai, kuriuos salono įkūrėjos renkasi intuityviai. Tai bičiuliai, kuriuos Gabija sutiko studijuodama Londono karališkojoje muzikos akademijoje, arba karjeros apogėjų Lietuvoje pasiekę muzikos profesionalai. Salonas jiems tampa unikalia vieta įgyvendinti savo kūrybos sumanymus.
Norint tapti salono ir šių nepakartojamų muzikos švenčių dalyviu, nereikia specialaus pasiruošimo – pakanka ateiti ir pačiam atrakinti duris į kūrybos pasaulį.
„Einant į operos ar dramos teatrą, kartais būtina iš anksto susipažinti su spektaklio turiniu, nes jo metu gali nespėti skaityti titrų ir pasinerti į muzikos bei vizualinį grožį. Salone užtenka atsiverti įspūdžiams, būti pasirengusiam priimti tai, ką mes suteikiame“, – aiškino Gabija.
Gera kaip namie
Tiesa, salonas duris atveria ne kasdien. Didieji vakariniai priėmimai čia rengiami vos kelis kartus per metus. Kiek dažniau, kartą per mėnesį, vyksta popietiniai salonai, įkvėpti britiškosios popiečio arbatėlės formato. Čia galima užsukti prieš šventinę vakaro programą mieste ar tiesiog sušilti ir pasisemti geros nuotaikos po ilgesnio pasivaikščiojimo mieste.
„Šiais laikais už pinigus galima nusipirkti beveik viską, tik ne jausmą, kad esi laukiamas, – svarstė Marija. – Mūsų nedidelė komanda salone stengiasi padaryti viską, kad čia užsukusiesiems būtų jauku ir malonu.
Kiekvienas turime savo vaidmenį ir kartu kuriame šventę iš daugybės kruopščiai apgalvotų smulkmenų. Norime, kad čia atėję žmonės patys pajustų tai, ką perkėlėme iš savo patirties į „32 kėdes“. Niekur neskubame – norime skleisti žinią apie save iš lūpų į lūpas.“
Salono įkūrėjos mėgsta stebėti, kaip keičiasi į „32 kėdes“ užsukančių svečių nuotaika: nuo atsargaus smalsumo, pravėrus salono duris, iki pakylėto atsipalaidavimo jas užveriant.
„Su džiaugsmu stebime, kaip nieko nesitikėję vakaro pradžioje žmonės išeina iš salono laimingi, ir netgi itin užimti, aukštas pareigas užimantys svečiai randa laiko parašyti nuoširdų atsiliepimą, – pasakojo salono įkūrėjos. – Mūsų mažai komandai tai pats geriausias įvertinimas.
Juk veikiame kaip puikiai susigrojęs orkestras – patys pasitinkame svečius, degame žvakes, kabiname paltus, įsiliejame į salono dalyvių pokalbius, tiesiog būname kartu ir tuo mėgaujamės. Tas neformalus laiko leidimas, užpildytas muzikiniais ir gastronomijos įspūdžiais, atvirais pokalbiais, yra magiškas.“
Salono įkūrėjos be didelių fejerverkų ir skambių frazių kuria erdvę, kurioje galima pasiklausyti geriausių atlikėjų, paragauti skaniausio maisto, patirti, kad pas mus, gali būti taip gera, gražu ir įdomu kaip Londone, Berlyne, Paryžiuje ar bet kur kitur.
