Pasak garso režisieriaus Sauliaus Urbonavičiaus, S.Loznicos filmas nepanašus į jokį kitą filmą, prie kurio anksčiau jam teko dirbti.
„Šitas filmas unikalus. Dirbant su dokumentika dažniausiai atrodo, kad autentiškas garsas yra neatsiejama dokumentikos dalis, kuris negali būti liečiamas. Bet dirbant su S.Loznica yra visiškai kitaip.
Jo unikalus požiūris į dokumentiką pakeitė mano supratimą apie garsą dokumentiniuose kadruose. S.Loznica nebijo prisiliesti prie archyvinio garso. Jis garsą traktuoja kaip molį, iš kurio atkuriama sena ir sukuriama nauja tikrovė.
Dirbant su Sergejumi improvizacijai nėra ribų. Jei archyviniuose kadruose garsas nešvarus, girdisi triukšmas ar šnypštimas, jis čia pat sako – išjunkim jį ir sukurkim savo, tai yra – atkurkim garsą“, – prisiminė S.Urbonavičius.
Atkurto autentiško garso šiame filme, anot garso režisieriaus, – nepaprastai daug. Tam buvo kviečiami žmonės, kurie perrašė liaudies dainas, skanduotes, įgarsino žmonių reakcijas.
Filme rekonstruotos ištisos emocionalios, dramatiškos ir net isteriškos masinės scenos, kuriose garsas atlieka svarbų vaidmenį.
Garso įrašų studijoje dirbo lietuviai ir rusakalbiai aktoriai, taip pat žmonės, neturintys jokios vaidybos patirties.
„Iš esmės mes dirbome kaip kokie garsiniai archeologai. Rinkome autentiškus to meto garsus ir ieškojome tiesos nebyliuose archyviniuose kadruose. Tarkime, buvo scena, nufilmuota vadinamajame „bananų baliuje“ – mitinge, kurį bananais išvaikė milicininkai.
Ten viena moteris kažką karštligiškai šaukė kitai moteriai, tačiau ką ji sako – nebuvo įrašyta. Iš pradžių, atsimenu, studijoje improvizavome, ką tokioje situacijoje ji galėtų sakyti. Spėliojome gal ta kita moteris – jos dukra, gal ji jai sako – kur tu vaikštai, ar nematai, kad čia visus bananais vaiko?
Tada nusiuntėme tą epizodą žmonėms, kurie skaito iš lūpų ir gavome labai netikėtą atsakymą – moteris kitai moteriai sako: „Mums dabar reikia Lietuvos himną užtraukti“.
Mums būtų pritrūkę fantazijos tai sugalvoti. Tikrovė be galo įdomi, bet norint ją atkurti reikia kruopštumo ir atkaklumo. Kadangi tai buvo nebylus kadras, žinoma, mes jį įgarsinome“, – sakė filmo garso režisierius S.Urbonavičius.
Pasak filmo montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio, su tokios apimties filmu jam taip pat netekę anksčiau dirbti.
„Matyt, ir pasaulinėje kino istorijoje nėra tiek daug tokio masto filmų. Dirbome su tūkstančiu valandų archyvinės medžiagos, kuria pasidalijo ne tik tuo metu įvykius filmavę žurnalistai, bet ir paprasti žmonės. O dar visa papildoma video medžiaga, kurią peržiūrėjome įvairiuose kanaluose. Galva sprogo nuo informacijos.
Analizavome vaizdus, „Google“ žemėlapius, skaitėm knygas, rinkome informaciją internete. Bet daugiausia laiko užtrukdavo aiškinantis, kas vyko kurią dieną. Buvo svarbu istoriškai tiksliai atkurti įvykių seką, kad žiūrovas galėtų prisiliesti prie tų įvykių ir įvyktų kino stebuklas, nukeliantis žiūrovus į kitą tikrovę“, – sakė D.Kokanauskis.
Pasak režisieriaus S.Loznicos, kuris pasaulyje vadinamas tobulu istorijos metraštininku, jam, stebėjusiam lietuvių tautos kelionę į laisvę tik iš šalies, buvo gal net lengviau dirbti su jautria istorine medžiaga ir iš jos kurti kino pasakojimą, kuris būtų suprantamas tiek lietuviams, tiek užsienio šalių žiūrovams.
„Mano pažįstama kino kritikė Zara Abdulajeva, pažiūrėjusi filmą, pasakė: „Aš keturias valandas buvau lietuve.“ Man atrodo, tai svarbus įvertinimas ir geriausia filmo rekomendacija“, – sakė filmo režisierius S.Loznica.
Filmas „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ šiuo metu rodomas Lietuvos kino teatruose.
Filmą prodiusavo „Studio Uljana Kim“ (Lietuva) kartu su “ Atoms&Void“ (Olandija).
Filmą finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Current Time TV, Prahos pilietinė visuomenė, AB Linas Agro Group.
