Nors atrodė, kad mūsų klasiko kūryba jau yra gerai žinoma ir ištyrinėta, archyvų lobiai atvertė naują puslapį lietuvių muzikos istorijoje – atrastos iki šiol niekam nežinomos 29 J. Naujalio bažnytinės kompozicijos.
Nežinomi motetai į dienos šviesą iškilo tyrinėjant Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rankraštyną. Leidinio sudarytojos ir redaktorės muzikologės Živilės Tamaševičienės teigimu, pirminis tikslas buvo iš rankraščių parengti leidybai žinomuosius Naujalio motetus, skirtus Didžiosios savaitės liturgijai – jie chorų mėgstami ir dažnai atliekami, tačiau juose (jie išleisti beveik prieš trisdešimt metų) būta netikslumų, kuriuos norėta pataisyti.
Muziejuje tikrindama Naujalio fondo dokumentus, muzikologė aptiko sąsiuvinį, kurį atvertus atsivėrė Naujalio rankraščių pluoštai su visai nežinomais jo motetais.
„Užplūdo daug emocijų – ir džiaugsmo, ir abejonių – buvo sunku patikėti, kad tai gali būti Naujalio rankraščiai“, – pasakojo Ž. Tamaševičienė, – juk dauguma kūrinių nebuvo paminėti nė anksčiau muzikos istorikų sudarytuose Naujalio kūrinių sąrašuose. Nors į šių giesmių sukūrimo kontekstą galima dar gilintis, abejonių dėl Naujalio autorystės nekyla.“
Galima teigti, kad tai – vienas reikšmingiausių pastarojo meto atradimų lietuvių muzikos istorijoje. Jis atskleidžia J. Naujalio darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, į kurią dirbti jis buvo pakviestas 1894 m., grįžęs iš pusmetį trukusios stažuotės Rėgensburgo bažnytinės muzikos institute.
Iš pradžių kompozitorius dėstė bažnytinį giedojimą, vadovavo chorui, vėliau teorines disciplinas perleido kitiems, tačiau beveik tris dešimtmečius vadovavo seminaristų chorui. Kadangi choras kiekvieną sekmadienį ir per šventes giedodavo Kauno katedroje, dažnai prisijungdamas prie šios šventovės choro (jam irgi vadovavo Naujalis), jam reikėjo nuolatinio liturginio repertuaro.
Taip ir buvo sukurta keliolika motetų pagal sekmadienių procesijų responsorijų tekstus, giesmių Didžiajai savaitei, Velykoms, kitoms svarbioms Bažnyčios šventėms. Nors daugumos motetų sukūrimo datos nenurodytos, panašu, kad jie sukurti XX a. antruoju dešimtmečiu.
Kaip minėta, šie atrastieji Juozo Naujalio motetai skirti seminaristams, taigi jie sukurti trijų arba keturių balsų vyrų chorui. Tai lotyniškos kompozicijos, daugiausia homofoninės faktūros. Remdamasis klasikinės Renesanso bažnytinės muzikos principais, Naujalis sukūrė puikių kūrinių, kurie nuo šiol galės praturtinti vyrų chorų repertuarą.
Natų leidinyje „Juozas Naujalis. Motetta“ pirmą kartą publikuojama ir nemažai daugiabalsių kompozicijų mišriam chorui, atliekamų pakaitomis su grigališkojo choralo intarpais. Tai – senuoju falsobordone stiliumi sukurtos psalmės „Miserere“, Velykų sekmadienio psalmės, giesmė „Benedictus“ ir kitos. Naujalis ir čia atsiskleidžia kaip patyręs ir talentingas bažnytinės muzikos kūrėjas, puikiai išmanęs liturgijos poreikius ir taip praturtinęs jos muzikinį repertuarą.
Leidinyje spausdinamos 57 Juozo Naujalio lotyniškos giesmės mišriam ir vyrų (3 ar 4 balsų) chorui. Tai solidus 155 puslapių leidinys, kuriame greta natų pateikiami ir motetų faksimilių pavyzdžiai, ir išsamūs giesmių komentarai, kuriuose aptariama jų vieta liturgijoje, žinomi rankraščiai, giesmių vertimai. Visa leidinio informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis, taigi gali būti aktuali ir užsienio tyrėjams ir atlikėjams.
