– Labas, maestro, kaip sekasi?
– Kokios čia gali būti sėkmės? Jeigu mokslininkų išrasta piliulė galėtų prailginti gyvenimą! Visi pirktų, naudotų ir gal sulauktų 150 metų.
Tačiau kažin ar tai būtų gyvenimas, jeigu neatjaunėtum, o tik linktum ilgai egzistuoti... Gyvenimas turi turėti prasmę. Kol aktyviai kūriau – mačiau prasmę.
Algimantas Raudonikis. Visada kostiumas – gal įsišaknijęs įprotis jį dėvėti nuo jaunystės metų, kai pateko į miestą, ir tai nepriminė jo kaimo praeities? O gal toks buvo tėvo, besikuriančios Lietuvos didelėms bendrovėms vadovavusio žinomo tvarkingo pienininko, pavyzdys?
– Važinėdamas po pieno nugriebimo punktus tėvas kartais pasiimdavo ir mane – užkeldavo kur nors troboje ant stalo ir kartu su vyrais traukdavau liaudies dainas. Mus su broliu Vidmantu nuo mažens prie darbo pratino, mokė tvarkos, auklėjo. Inteligentais negimstama, jais tampama. Arba ne...
Nuo jaunystės gražuolis vešliais plaukais. Mėgo šokti. Vėliau ir muziką rašė tą, pagal kurią tais XX a. dešimtmečiais jaunimas galėjo šokti.
– Atrodo, neseniai į mokyklą vaikščiojau, o nuo to laiko jau daug vandens nutekėjo...
Aukštaičio ir žiemgališkės vaikas
A.Raudonikis, vienas produktyviausių Lietuvos kompozitorių, sukūrė per 500 dainų, daugelį – populiarių. Apie 100 šokių muzikos kūrinių.
– Estrada man buvo artima nuo jaunystės, nuo vidurinės mokyklos. Vėliau lankiau pamokas pas profesorių Eduardą Balsį. Tuometės Konservatorijos penktame kurse parašiau rumbą. Tai buvo mano pirmas instrumentinis kūrinys, kurį įrašė Lietuvos radijas.
Su juo postringavome apie viską. A.Raudonikis nekalbus, romaus būdo. Mama pagimdė jį Kaune, o tėvas išsivežė į Joniškį, kur jau kūrė šeimos gūžtą. Čia mamos tėviškė, didelis sodas, kurį prisimena su nostalgišku atodūsiu.
– Dovanojau miestui... Iškirto...
Pokario vaikigalių gyvenimas ir pavojingi žaidimai su kariautojų paliktomis granatomis, šoviniais. Atsiminimuose – Joniškio 1-oji gimnazija, mokytojai, iš kurių labiausiai įtakos turėjo intelektualas Juozas Vainauskas.
Palėpėje mokytojui skirtame kambaryje stovėjo pianinas. Čia ir užsibūdavo Algimantas. Bendraklasis dailininkas, dabar profesorius Juozas Galkus pasakojo, kad A.Raudonikis nebuvo aktyvus mokyklos renginiuose. Jis visą laiką buvo užsiėmęs: grodavo pianinu, akompanuodavo šokėjams. Jam daugiausiai rūpėjo muzika.
Iš klausos akompanuodavo šokiams, grojo vaidinimuose. Chorvedys Pranas Šiška kvietė dainuoti chore – tai buvo garbinga! Dar paauglį atvežė į Vilniuje vykusią dainų šventę.
– O, ji paliko gerą randą ne tik mano sąmonėje! Matėme žmones, važiuojančius arkliukų traukiamais vežimaičiais, einančius pėsčiomis, nakvojusius mokyklų sporto salėse, pas priemiesčio žmones ant šieno. Svarbiausia buvo susiburti, lietuviškai dainuoti žinomas ir naujai išmoktas dainas. Nebuvau aš bruko vaikas. Daina visada skambėjo mano sieloje.
Pamąstantis apie lietuvybę
Su A.Raudonikiu kalbame apie jaunąją kartą.
– O, dabar jaunuoliai lietuviškų dainų nebemoka. Prie stalo nebedainuoja. O „Ant kalno mūrai“ sporto varžybose atpažįstami tik iš žodžių.
Pro savo langą matau pratybose žygiuojančius kareivius. Kažkokią dainą traukia. Tik iš atskirų frazių ir žodžių suprantu, kad ji mano. Melodijos nepadainuoja...
Kokie tai lietuviai, jeigu užsieniuose gyvendami net namuose kalba angliškai? Būna paradoksų: lietuvaitis gali gyventi Afrikoje ir būti lietuviu, o savoje žemėje išsigimti!
A.Raudonikį lietuvybėn vedė Joniškio krašto erdvė, meile Lietuvai alsavę mokytojai Utenos pradinėje mokyklėlėje ir Joniškio gimnazijoje. Priminiau gentainius. Nelabai jais A.Raudonikis domėjosi. Juolab kad išbyrėjo į visas puses: kas į Rytus, kas į Vakarus. 1940-ieji aukštaičių senelių Raudonikių sodybą Mackeliškėse sunaikino.
– Trobą atitempė net į Kavarską. Sako, vaikų darželį įrengė.
Į Rusiją nuklydusius tolimus giminaičius vadino Ravdonikiais. Tai buvo ir žymus akademikas Vladas (Vladislavas), ir jo sūmus, įdomus muzikas – filosofas organologas.
Feliksonu save vadinęs jaunuolis pateikė diplominį darbą – savo rankomis sukurtus vargonus. Pats kalė vamzdyną, kūrė skulptūrines kompozicijas.
Talentingas buvo žmogus. Kūrė bei restauravo senuosius muzikos instrumentus, kurių daugumą galima pamatyti pasaulinio garso Ermitažo meno muziejuje Sankt Peterburge.
Garsaus farmacijos pradininkų Lietuvoje Petro Raudonikio (1869 m. rugpjūčio 27 d. gimė Kavarske, mirė 1950 m. lapkričio 18 d. Vičiūnuose, Kauno r.) vardu pavadinta viena pagrindinių Kavarsko gatvių.
Ir talentingas privalo mokytis
Muzikiniai gebėjimai – dinamiškas procesas, derinys su kitais gamtos duotais gebėjimais.
Pirmasis – potraukis klausyti, reaguoti į garsų kalbą. Jausti garsų kuriamą besikeičiančią emocinę erdvę, tonų spalvingumą, niuansų įvairovę, jų paveikumą.
Muzikalumą suvokiame kaip žmogaus klausos jautrumą ir emocijų atsaką į garsinę duotybę. Garsas yra tai, nuo ko prasideda muzika. Jautrus garso raiškai Algiukas greitai pakartodavo išgirstas dainų melodijas.
– Su suaugusiais traukdavau. Muzika man visuomet patikdavo. Klausydavau mamos dainuojančios, giedančios, niūniuojančios...
Nuo mažens Algimanto kaupti muzikiniai įspūdžiai brandino melodisto talentą. Tai ne konstruota muzika, bet atsiradusi spontaniškai.
Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis yra sakęs, kad tik didelis miestas protui siūlo erdvę, kurioje jis gali susivokti ir atsiskleisti.
Vilniuje A.Raudonikis rado savo talentui skleisti reikiamą terpę. Metus universitete studijavęs ekonomikos mokslus, Algimantas pasuko prie muzikos studijų. Juozo Tallat-Kelpšos technikume Jurgio Gaižausko klasėje mokėsi kompozicijos, o profesorius E.Balsys vadovavo studijoms Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA).
– Muzikos mokyklos bendrabutyje buvau paskirtas gyventi su būsimaisiais kompozitoriais Antanu Rekašiumi, Algimantu Bražinsku, muzikologu Jonu Bruveriu, dar su kažkuo. Teko nusipirkti lovą ir čiužinį.
XX amžiaus 6-asis dešimtmetis. Kambarys didžiulis, kaip sporto salė: lova prie lovos. Tvarkos nedaug, o sąlygų normaliai gyventi dar mažiau. Žiemą kambaryje užšaldavo vanduo, į tualetą praustis bėgdavome per kiemą.
Bendramoksliai buvo labai įvairaus amžiaus, lietuviškos, patriotinės orientacijos. Tačiau saugumo sumetimais mažai apie tai kalbėdavome. Visi stengėsi mokytis. Pagal galimybes atlikdavome vienas kito kūrinius, talkindavome.
Pedagogai skundėsi, kad sunku mokiniams pailsėti, mokykloje blogi instrumentai, net ir jų mažai – mokiniai sudaro eiles kada gali jais groti.
– Daug dirbau, nes reikėjo vytis jau gerokai daugiau muzikoje pažengusius draugus. Vakarais dažniausiai eidavome į Filharmoniją. Norintieji galėjo gauti nemokamų bilietų, vadinamų „kontramarkėmis“.
Lankiau visus vadinamuosius estradinius koncertus. Man jie buvo įspūdingi. Operos ir baleto teatre stengdavausi paklausyti dainininko Kipro Petrausko. Neeilinė buvo figūra!
Labai patiko ir dainuojanti Elena Čiudakova, kiti solistai. Norėjosi išgirsti kuo daugiau įvairesnės muzikos!
Mokėsi puikiai. Jam keista, kad, atsiradus galimybėms mokytis, jaunuoliai tam neskiria dėmesio.
– Kodėl dabar jauni žmonės puola kurti muziką, bet mokytis nenori? Dainuojanti mergaitė kažkokius žodžius sugalvoja, paniūniuoja melodiją, muzikantai užrašo, instrumentuoja ir toks „autorius“ save jau vadina kompozitoriumi! Dabar kiekviename rajone atsirado „poetų ir kompozitorių“ viename asmenyje. Bet juk mokslo trūksta!
Ir gyventi išmokstama
Pradėję mokytis visi ieškodavo darbo. Stipresni eidavo naktimis į geležinkelio stotį krauti vagonų. Kiti užsidirbdavo dainuodami Filharmonijos chore, liaudies dainų ir šokių ansamblyje, grodami pučiamųjų orkestre, įvairių klubų salėse, šokių vakaruose už 5 rublių honorarą. A.Raudonikiui buvo kiek lengviau.
– Mama atsiųsdavo maisto. Nebadavau, pietauti eidavau į čia pat veikusį neištaigingą restoraną „Astoriją“. Užsisakydavau trintos žirnių sriubos, kartais žirnių piurė, virtos veršienos su bulvių koše.
A.Bražinskas pasakojo, kad A.Raudonikis buvo užsidaręs, ne plepys, principingas. Nepiktžodžiavo, gerbė vyresniuosius, ypač dėstytojus, maloniai bendravo su bendramoksliais. Stengėsi atrodyti elegantiškai.
Atmintinas jo pasisiūdintas kostiumas: švarkas langeliais, siauros juodos kelnės – tikras tų laikų „stiliaga“. Bendramoksliai net pavydėdavo. Jis nuolat sukosi šokių vakaruose.
Atsivėrė durys į sceną
Protingas profesorius E.Balsys neribojo studentų laisvės. Atvirkščiai, skatino tobulinti tą sritį, kurią mėgo, suprato ir jautė.
– Konservatorijos penktame kurse parašiau rumbą. Tai buvo mano pirmas instrumentinis kūrinys, kurį įrašė Lietuvos radijas.
Vėliau radijo studijoje kompozitorius įrašė šimtus kūrinių. Dabar sukauptas didžiulis A.Raudonikio muzikos fondas.
Dirbdamas dabar vadinamame Nacionaliniame kultūros centre, A. Raudonikis apvažinėjo visą Lietuvą. Susipažino su mėgėjiškais meno kolektyvais, įvairiais muzikos žanrais. Pradėjo kurti muziką, kurios trūko kaimo kapeloms, estradiniams ansambliams, pučiamųjų orkestrams, chorams, vėliau ir Lietuvos kariuomenės kolektyvams.
Daug kūrinių laimėdavo kūrybiniuose konkursuose. Buvo leidžiami naujų kūrinių rinkiniai. Visa muzika skambėjo koncertų salėse, per radiją, televiziją. Atėjo laikas visai atsidėti kūrybai.
– Manau, kad pasielgiau teisingai. Atsirado daugiau laiko susikaupti, susipažinti su solistais, galėjau jiems skirti dainas pagal balso specifiką, temperamentą.
Juolab kad daugiau kurti skatino žmona Aldona, kuriai parašyta daina, šiandien žmonėse vadinama „Skinsiu raudoną rožę“, simbolizavo šeimos laimę.
– Tikrasis jos pavadinimas – „Lauksiu tavęs ateinant“. Pirma sukūriau muziką ir pasiunčiau ją poetui Jonui Lapašinskui. Prašiau, kad sueiliuotų tekstą apie kokią nors gėlę. Gėlė atsiskleidė dainoje.
Dabar džiaugiuosi – žmonės priešais mano langus name antrą valandą nakties kad užtrauks, tai visoje gatvėje skamba! Man labai malonu. Pagalvokit – uždainavo visa Lietuva ir iki šiol dainuoja!
Džiaugiausi, kad lyrinius kūrybos puslapius pamėgo Virgilijus Noreika. Taip jautriai „Švelnumo“ dar niekas nėra padainavęs. Broliai Valdemaras ir Algis Frankoniai, Ona Valiukevičiūtė, Nijolė Ščiukaitė, Viktoras Malinauskas ir kiti, daug koncertavę Lietuvoje, sovietinėse respublikose.
Ypač lyrines mano kompozicijas dainavo ir dainuoja vyresni bei jaunesni meistrai – Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto duetas, V.Noreika, Vaclovas Daunoras, Rimantas Siparis, Antanas Kučingis, Edmundas Seilius, Merūnas Vitulskis, Valentinas Čepkus, Vytautas Juozapaitis, Judita Leitaitė, Tomas Pavilionis, Eugenijus Chrebtovas...
Kai artėdavo jubiliejinių koncertų finalas Operos ir baleto teatre, kitose didelėse salėse, skambėjusioms dainoms pritardavo visa salė. Man malonu, džiaugiuosi, kad gyvenimas nepraėjo veltui.
Kas nežino garsių šlagerių „Krantų gėlė“ pagal poeto Vytauto Bložės tekstą, „Kur aukštas klevas“, „Dar širdyje ne sutema“ pagal Petro Gaulės žodžius. Daug kūrė bendradarbiaudamas su Stasiu Žlibinu, Algimantu Baltakiu.
Muzika privalo skambėti
– Žinau tokią liūdną kompozitoriaus patirtį: kompozicija baigta, o nėra kam jos atlikti. Ar taip yra buvę?
– Tokios situacijos kūrybos laikotarpiu neteko patirti. Tik dabar viskas juda lėtai.
Susumavau savo darbus – per 700 kūrinių.
– Įdomu, ar muzikos kūriniui, dainai sukurti reikia įkvėpimo?
– Kartais dainos rasdavosi netikėtai. Pavyzdžiui, dalyvavau viename Mokslų akademijos renginių. Susitikau J.Leitaitę. Paklausiau, kodėl ji tokia paniurusi. O ji ir sako: „Man meilės reikia. Naujos dainos reikia.“ Man tik to ir reikėjo.
Ar tai įkvėpimas? Gal savalaikis ir geras atlikėjo stimulas? Palikau kompaniją ir, kol parvažiavau namo, mintyse sukūriau priedainį. Taip radosi daina „Man meilės reikia“ pagal S.Žlibino tekstą.
Tačiau aišku, kad vien įkvėpimo – mažai. Būtinas ir „juodas darbas“. Dažniausiai pirma nevaržoma atsiranda muzika. Dainos žodžiai turi atliepti muzikos charakterį, nuotaiką. Nemėgstu kurti pagal esamą tekstą, nes melodija varžoma išdainuojamų – neišdainuojamų natų, priegaidžių, ritminių konstruktų.
Palikimas
– Sukūriau per 700 kūrinių. Tai kompozicijos simfoniniam, pučiamųjų ir estradiniam orkestrams, liaudies instrumentams bei jų ansambliams, kantatos, chorai, muzika vaikams, teatrui, radijui ir televizijai.
Serialui „Čia mūsų namai“, Sonata smuikui ir fortepijonui, aišku, – dainos. Jos skambėjo festivaliuose „Baltijos jaunystė“, „Dainų dainelė“, „Sidabriniai balsai“, „Vilniaus bokštai“, Sopoto, Odesos, Moldavijos „Marcišor“ ir kituose.
Mano kūrinius grojo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, pučiamųjų orkestras „Trimitas“, tuomečio Leningrado koncertinis orkestras, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestras, Juozo Tiškaus vadovaujamos „Estradinės melodijos“, Sauliaus Sondeckio vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras, daugelis kitų profesionalių estradinių instrumentinių-vokalinių kolektyvų, folklorizuotų ansamblių, chorų, vokalinių ansamblių, solistų.
Daugybė A.Raudonikio kūrinių įrašytos įvairiausio tipo plokštelėse, sukurtas filmas „Žiemgalos dainius“, knyga, televizijos įrašytas vienas kitas jubiliejinis koncertas.
A.Raudonikiui suteiktas Joniškio garbės piliečio vardas (2004 m.), apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2004 m.), skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2014 m.). Ir Joniškio meno mokykla vadinasi A.Raudonikio vardu, ir ten rengiamas respublikinis konkursas.
Kiekviena diena kompozitoriui teatneša šviesos ir įkvėpimo.
